X
Menu

Valentinas Stundys. Vertybės reikalingos tam, kad žmogus suvoktų esąs savo valstybės šeimininkas

Stundys ValentinasMolėtų rajono Sąjūdžio dalyvis, ilgametis lietuvių kalbos mokytojas ir Molėtų rajono meras (1997-2008 m.) Valentinas Stundys yra, ko gero, be konkurencijos geriausiai švietimo problematiką išmanantis žmogus XV Vyriausybę formavusioje koalicijoje. Praėjusią Seimo kadenciją vadovavęs Seimo švietimo, mokslo ir kultūros reikalų komitetui, iki susijungimo su Tėvynės Sąjunga pareigas ėjęs krikščionių demokratų partijos pirmininkas sutiko aptarti svarbiausius švietimo sektoriaus klausimus. Žvilgsnis iš vidaus į sėkmingų ir neretai kritikuotinų pastarosios valdžios sprendimų vidinę logiką ir Seimo komiteto vaidmenį, taisant Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) iniciatyvas, pokalbyje su darbą komitete tęsiančiu Valentinu Stundžiu. Kalbino Vytautas Sinica.

– Žvelgiant iš šalies trys svarbiausi praėjusios kadencijos valdžios darbai švietimo srityje atrodė aukštojo mokslo (AM) reforma, tautinių mažumų švietimo pokyčiai ir vidurinių mokyklų reorganizacija. Ar sutiktumėt su tokiu išskyrimu? Ką laikot svarbiausiais darbais ir ko iš jų pats galbūt nepalaikėt, priėmėt kaip kompromisą?

– Pridurčiau, kad dar vienas paminėtinas segmentas yra mokslo sektoriaus reforma. Be abejo, bet kokios reformos, jų teisiniai instrumentai yra kompromisas net ir valdančios koalicijos viduje. Dabartinėje Lietuvos partinėje paletėje sunkiai įsivaizduojame, kad būtų įmanomi kokie nors vienpartiniai sprendimai. Ta pati mokslo ir studijų reforma buvo grindžiama labai aiškiais kompromisais, kurių buvo labai daug ir tie kompromisai buvo vardan aukštųjų mokyklų autonomijos principo įtvirtinimo. Pirminiu ministerijos teiktu įstatymo variantu mėginta daugiau galių suteikti ministerijai ir konkrečiai ministro asmeniui. Šituos dalykus pavyko šiek tiek prislopinti, bet Konstitucinis Teismas patvirtino, kad tie kompromisai buvo nepakankami ir liko neatitikimų Konstitucijai.

Tas pats buvo ir su naująja Švietimo įstatymo redakcija. Drąsiai galėčiau sakyti, kad pagrindinės pataisos buvo formuluojamos Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitete arba Seimo narių iniciatyva, nes ŠMM teiktasis variantas buvo paremtas labiau formaliąja juridika – įstatymo pataisos iš esmės reiškė tik švietimo įstatymo suderinimą su kitais teisės aktais: Civiliniu kodeksu, Mokslo ir studijų įstatymu, Biudžetiniu įstaigų įstatymu ir t.t.. Būtent komitete gimė ir pagrindinės naujos nuostatos dėl mokyklų, kuriose mokomasi tautiniu mažumų kalba, teisės normų pakeitimo. Buvo ilgai diskutuotos nuostatos dėl bendruomenių svarbos ir vaidmens įtvirtinimo, optimizuojant mokyklų tinklą, čia gimė nuostatos dėl anksčiau neegzistavusių švietimo kokybės apibrėžčių bei dėl lankstesnės mokyklų institucinės sąrangos ir kt.

– Tautinių mažumų švietimas seniai prašėsi pertvarkų. Papasakokite įstatymo kelią: ankstesnius bandymus, kliūtis, kilusias per šį priėmimo procesą, ne tik lenkų, bet ir kitų mažumų reakciją.

– Pirmoji konservatorių-krikdemų koalicija  1996-2000 m. su tuomečiu ŠMM ministru Z.Zinkevičium ir Vilniaus apskrities viršininku A.Vidūnu Vilniaus regione intensyviai kūrė lietuviškų mokyklų tinklą kaip atsvarą tų savivaldybių pastangoms trukdyti mokytis valstybine kalba savivaldybių pavaldumo švietimo įstaigose. Kai kurias nuostatas bandyta įgyvendinti anksčiau: praeitos kadencijos Vyriausybės programoje buvo įsipareigota įdiegti vienodo turinio lietuvių kalbos egzaminą, bet vis buvo nukeliama data, kol galiausiai baigėsi jos kadencija. Dar 2005 metų Lietuvos tautinių mažumų švietimo raidos strategijoje taip pat buvo numatytas šio tikslo realizavimas iki 2008 metų  beje, ši pozicija dar 2002 m. buvo suderinta ir abiejų valstybių, Lietuvos ir Lenkijos, Švietimo ministrų. 2008 metų vasarą svarstant Švietimo įstatymo pakeitimo projektą buvo numatyta įvesti dvikalbį ugdymą tautinių mažumų mokyklose. Kiek žinau, tokioms pataisoms pasipriešino Valstiečių partijos atstovai, frakcijai tuomet priklausė ir Lenkų rinkimų akcijos seimūnai.

 – Ar sutinkate, kad lietuvių kalbos egzamino suvienodinimas lietuvių ir mažumų vaikams, nors seniai reikalingas ir vėluojantis, dabar įgyvendinamas per greitai?

– Pirmas dalykas, tai, kad reikėjo suvienodinti tautinių mažumų ir lietuvių mokyklas baigusiųjų valstybinės kalbos egzaminus, abejonių turbūt niekam nekelia. Ankstesnis egzaminas buvo diskriminacinis lietuvių, tautinės daugumos, apžvilgiu, nes tautinių mažumų atstovai jį laikė palengvintą, o stojant į aukštąją mokyklą jis buvo kotiruojamas visiškai vienodai su sunkesniu valsybiniu lietuvių kalbos egzaminu. Antra, manau, kad stengėmės tai daryti nuosekliai, nes, primenu, startavo suvienodinto pagrindinio ugdymo programa, vienoda tautinių mažumų ir lietuvių kalba dėstančiom mokyklom. Prieš metus kaip tik startavo nauja, irgi suvienodinta vidurinio ugdymo programa. Vadinasi, programiniu turinio požiūriu visose Lietuvos mokyklose lietuvių kalbos ir valstybinės kalbos yra mokoma pagal tą pačią programą. Čia jokios prieštaros nėra.

Yra kitas dalykas, apie kurį viešai nekalbama:  tol, kol nebuvo įstatymo normos, kad nuo šitų metų, o ne kažkada, buvo palikta ta galimybė mokykloms pačioms apsispręsti, kiek valandų skirti valstybinei kalbai, kiek valandų skirti tautinės mažumos, gimtajai, kalbai. Ir čia mokyklos spekuliavo taip, kaip joms atrodė geriau. Bet atsakomybė, jeigu šiandien vaikas nėra pasiruošęs laikyti suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą, tenka pačioms mokykloms. Ne įstatymui, o būtent mokykloms, kurios pagal galiojančią teisę  turėjo galimybę, reaguodamos į būtinybę, didinti valandų skaičių valstybinės kalbos mokymuisi. Šiuo atveju, kai puolama kritikuoti šią permainą, tai tėra tam tikra savigyna, kad čia kažkas daro per skubiai ar per greitai. Viskas daroma nuosekliai: buvo keičiamos, koreguojamos pagrindinio ir vidurinio ugdymo programos,  mokyklos turėjo laisvę ir pareigą pačios vertinti mokinių valstybinės kalbos gebėjimus ir dėlioti savo ugdymo planus taip, kad mokiniai pasiruoštų valstybinės kalbos egzaminui. Deja, čia ir pristigo pilietinės atsakomybės – buvo pasiduota politikavimui. Tad jokios skubos čia nėra – tėra tylus priešinimasis šiam pokyčiui.

 – Naujausi ŠMM pasiūlyti pokyčiai priėmimo į AM tvarkoje iš esmės prilygina anglų kalbą lietuvių kalbai: anglų egzaminas tampa privalomas visiems ir pati kalba sukonkretinta (anglų, o ne be užsienio kalbos egzaminas). Suprantama, kad anglų kalba yra būtina įsitvirtinant šiandieninėje darbo rinkoje, tačiau lietuvių kalba vis tiek yra gimtoji ir esminga tapatybės dalis. Nematote problemos, jog taip suvienodinamos formalios paskatos abiejų kalbų mokymuisi ir tuo pačiu jų svarba?

– Mes tą problemą ir tuos pakeitimus komitete svarstėme, aptarinėjome su ŠMM atstovais. Taip, jie mums irgi buvo netikėti, tikrai padaryti gana greitai ir skubotai, nepatogiu metu. Iš esmės, formaliai žiūrint, peržengta nustatyta būtinoji dvejų metų trukmė, bet mes suvokiame ir kitką:  bandydami  atšaukti šitas nuostatas, atsidurtume teisiniame vakuume – nebelieka iš viso jokių sąlygų, į ką tada orientuotis? Dėl to mes tiesiog palikom jas, jau žinodami, kad Vaikų teisių kontrolierė kreipiasi į teismą. Taip klausimą palikom teisminiam procesui, nespausdami ministerijos, kad ji žūtbūtinai turi ką nors atšauktų.

Kitas momentas yra dėl turinio dalykų, dėl tų esminių pokyčių ir užsienio kalbos svarbos įtvirtinimo. Žinoma, galima diskutuoti, ar tai padaryta laiku, ar tikrai tas metas ir ar mūsų pilietinė savivoka yra tokio lygmens, kad tai dar labiau nesustiprins tautinės tapatybės patižimo, ar nesudarys prielaidų nuo pat mažumės po trupučiuką  trinti tautinės tapatybės dalykus ir orientuotis į kažkokią neva labiau europinę tapatybę, kas taip pat nėra svetima. Lieka atviras klausimas, kaip derinti tautinę ir europinę tapatybę. Beje, kadencijos pradžioje buvo didžiulės diskusijos ir komitete, kai buvo bandoma diegti dvikalbį mokymo metodą, t.y. kai atskirus dalykus ar modulius bendrojo ugdymo segmente jau siūlyta mokyti ir užsienio kalba. Mes tam prieštaravome,  buvo aštrių diskusijų ir dėl ankstyvojo užsienio kalbų mokymo įvedimo. Manau, kad tam tikra prasme bandomasis valstybinės kalbos egzaminas, jo prasti  rezultatai signalizuoja, kad šiuo požiūriu yra padaryta kalbų politikoje strateginių klaidų, nuvertinant gimtosios kalbos mokėjimo ir mokymosi svarbą.

Atkreipčiau dėmesį, kad šią  klaidą bandėme pataisyti per lietuvių kalbos ugdymo strategiją ir galų gale turbūt pirmą kartą buvo viešai priminta, kad gimtosios kalbos negalima mokyti remiantis komunikaciniu mokymo metodu, labiau tinkančiu užsienio kalbų mokymui, o mūsų gimtosios kalbos mokymas turi būti grindžiamas visiškai kitais principais. Ši klaida pripažinta. Kitas be galo svarbus momentas: grąžinta „lietuvių kalbos ir literatūros“ sąvoka į ugdymo politiką reglamentuojančius dokumentus, nes iki tol kelerius metus dominavo tik „lietuvių kalba“. Lietuvių kalba buvo suvokta tik kaip bendravimo instrumentas, bet nieko daugiau. Aiškiai pasakėme, kad lietuvių kalba yra kai kas daugiau – yra kultūros terpė, tradicija, papročiai, kultūrinis kodas, paveldimumas ir t.t.

Gimtosios kalbos vaidmuo kiekvienai tautai yra ypatingas. Tai yra kultūros kodas, tam tikros reikšmės ir prasmės, kurias turi kalba, ir per anksti niveliuoti šituos dalykus, nesant brandžiai asmens savivokai, yra klaidinga. Bandomojo egzamino rezultatai, kaip minėjau, signalizuoja aptartų klaidų realumą.

 – Universitetai priversti įsivesti BUS – įvadinio pobūdžio dalykus, kuriuos kituose fakultetuose iš pateikto sąrašo laisvai renkasi studijuoti jau pirmo kurso studentai. Jie, žinia, dažnai net nežino, kur nori stoti, ką kalbėti apie reikalingiausių studijų programos tikslams kursų pasirinkimą. Daug studentų ir dėstytojų mano, jog pagrįsčiau yra programos pagrindus formuoti patiems fakultetams. Kokia logika ir prasmė tad slypi už BUS įvedimo?

– Pirmiausiai, tai nėra Seimo jurisdikcijos dalykas, o vykdomosios valdžios sritis. Ministerija kai kuriuos bendruosius principus ir tvarkas tvirtina, tačiau bet kuriuo atveju aukštosios mokyklos autonomija pirmiausiai yra grindžiama akademine laisve. Tad studijų turinys, studijų programų parinkimas yra akademinės laisvės požymis ir ta akademinė laisvė, kaip autonomijos centras, turi būti gerbiama visais įmanomais būdais.

Antra, yra  tendencija, kuri Europoje jau aiškiai ima dominuoti, kad studijos orientuojamos į studijuojantįjį – jis yra studijų proceso centras ir objektas. Tiek vykdomoji valdžia, tiek aukštosios mokyklos privalo paisyti šitų tendencijų. Ne institucinė sąranga ar biurokratinė valdžios galia, o pačios aukštosios mokyklos gebėjimas reaguoti į besikeičiančią aplinką ir vis naujus iššūkius, teikiant tam tikras studijų programas, leidžiančias padėti žmogui įgyti kompetencijas, padedančias jam susitvarkyti su iššūkiais ir realizuoti savo karjerą, yra mūsų kelias.

 – Asmeniniu vertybiniu požiūriu, ar šis perėjimas prie orientacijos į studijuojantįjį, suteikiant jam daugiau laisvės, yra teigiamas požymis, ar mes tik konstatuojame tai kaip faktą?

– Manau, tai teigiamas požymis, tačiau jis sunkiai skinasi kelią mūsų praktikoje. Tačiau tai turi būti elementari, savaime suprantama norma.

 – „Krepšelinė“ AM reforma, manau, turėjo nemažai ne tik įgyvendinimo, bet ir principinių trūkumų. Pats studentų skirstymas į mokančius ir ne yra iš esmės liberalus ir diskriminacinis. Tai iš dalies mažintų lygi  visų studentų konkurencija rotacijos būdu, bet dėl 20% slenksčio ir ji realiai nevyksta, kad ir kaip dažnai būtų numatyta. Kuo grįsti tokie sprendimai – skirstymas į valstybės finansuojamus (VF) ir nefinansuojamus (VFN) studentus bei VF studentų saugiklis rotacijoje?

– Tas modelis irgi buvo labai ilgai diskutuotas. Pirminiame projekto variante apie jokią rotaciją apskritai nebuvo kalbama – jei įstojai į VF vietą, tai iki studijų pabaigos ir mėgaujiesi finansavimu, visiškai negalvodamas, kuo tai gali baigtis, kokie tavo rezultatai ir pastangos. Komitete diskutavome, kad toks siūlomas instrumentas yra nepakankamas, ir taip gimė rotacijos idėja, skatinanti siekti akademinės ir pasiekimų pažangos. Buvo diskusijų ir dėl jos – galbūt dažninti ją, o ne daryti po dviejų studijų metų – pasirinktas tam tikras kompromisinis variantas, kurį KT galiausiai pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, nes studento pasiekimai turi būti vertinami reguliariai. Pataisose pasiūlėme kitą nuostatą- pačioms aukštosioms apsispręsti dėl reguliarumo (kas semestrą, ar kas metus), tik nustatydami bendrą normą, jog ji turi vykti ne rečiau kaip kas vieneri metai.

Antras klausimas, ar tai yra teisingas instrumentas. Egzistuoja instrumento taikymo problematika ir gali kilti tam tikrų abejonių, bet KT yra pasakęs, kad įstatyme turi būti apibrėžta gerai besimokančio studento sąvoka ir turi būti aiškūs jos kriterijai. Tie 20% nuo vidurkio ir tarnauja kaip toks kriterijus – žinoma, pakankamai kontekstualus, bet priklausantis nuo asmeninių pastangų ir veikiantis, palyginamas. Esant tokiam apibrėžimui, reikia paisyti, kokiomis sąlygomis įstojo studentas – į VF ar VNF vietą – ir turėti galvoje, jog valstybės resursai yra riboti, o VF vietos- tai valstybės užsakymas. Suprasdami, kad savo lėšomis studijuojantys gali puikiai mokytis, įvedėme rotacijos ir gerai besimokantiems savo lėšomis kompensavimo principą. Rotacija, sprendžiant pagal pirmąją patirtį po dvejų metų, akivaizdžiai veikia ir veikia pastoviai. Kritimas iš VF vietų jau iki privalomojo rotacijos laiko buvo didesnis nei per pačią oficialią nustatytą rotaciją. Taigi procesas neišvengiamai vyksta kas semestrą, o ta „tikroji“ įstatyminė rotacija tik patikslina kai kuriuos dalykus ir sudaro gerai besimokantiems galimybes užsitikrinti valstybės finansavimą.

 – Ką manote apie lygaus fiksuoto mokesčio už studijas visiems priimamiems studentams įvedimą? To nesiūlo jokia partija, bet taip būtų idealiai įgyvendinamas solidarumo principas, kuris yra ir vienas iš krikščioniškos demokratijos idealų. Kaina, kai ją dalintųsi visi studentai, būtų įkandama be paskolų ėmimo ar bent paverstų tai retenybe (tarkime, realu ~1100 litų semestrui), o geriausieji ir ją susigrąžintų per stipendijas.

– Be abejo, visiems mokėti vienodai, nubrėžus tam tikras valstybės galimybių ribas, galbūt ir direfencijuojant pagal tam tikras studijų programas, būtų solidariau. Tačiau tada natūraliai kyla klausimas dėl Konstitucijos nuostatos, jog valstybė laiduoja nemokamą mokslą gerai besimokantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose. Kertinis dalykas čia yra „gerai besimokantis“. Kodėl gerai besimokantis studentas turėtų mokėti kad ir kažkokią dalinę įmoką, kai Konstitucija jam garantuoja nemokamą mokslą, nes jis yra gerai besimokantis? Tokį prof.Daujočio siūlomą modelį būtų galima svarstyti, bet tik siejant jį su konstitucinės pataisos priėmimu.

Taip pat labai svarbu, jog tas pats KT yra labai aiškiai pasakęs, jog valstybė atsakinga už atskirų specialistų poreikio vertinimą, planavimą ir užsakymą. Dabartinėje reformoje tas užsakymas realizuojamas per 11 studijų krypčių, nustatant tam tikrus skaičius, kiek valstybė mato esant reikalingų specialistų kiekvienoje kryptyje. Taigi užsakymas iš tikrųjų yra. Jei renkamės profesoriaus Daujočio siūlomą modelį, tampa visiškai nebeaiškus valstybės užsakymas, be to, tokiu atveju turime kalbėti apie vos ne visuotinį aukštąjį išsilavinimą.

 – Baigiant apie AM: kaip vertinate teiginį, kad didžiausia problema yra diplomų devalvacija, kai neproporcingai daug abiturientų stoja į universitetus, darbdaviai pradėję iš visų reikalauti diplomo ir šis praranda prestižą ir prasmę. Ar nereikia siekti proporcingo pasiskirstymo tarp profesinių mokyklų, kolegijų ir universitetų, pastaruosius paverčiant intelektualinio elito, o ne masinių srautų vieta?

– Per tuos keturis metus jau įvyko tam tikri ir net labai esminiai pokyčiai visuose povidurinio ugdymo segmentuose. Iki reformos vaizdas buvo paprastas: kas stoja į aukštąją mokyklą, tas ir įstoja, o dažniausiai stojo į universitetus-įstodavo ~70% abiturientų. Turėjome labai įdomią disproporciją:  universitetuose studijavo, berods, ~ 160 000, kolegijose ~ 60 000, o profesinėse ~40 000 studentų.

Pastaraisiais  metais į profesines mokyklas stoja vis daugiau baigusiųjų vidurinio ugdymo programą. Jei neklystu, apie  8 000 iš 20 000 visų stojančiųjų į profesines mokyklas, taigi 40%, stoja į jas jau po vidurinio ugdymo programos baigimo. Tai tam tikras „sveikimo“ ženklas. Matome ir tai, jog didėja bendras priėmimas į kolegijas bei stabilizuojasi ir net šiek tiek mažėja priėmimas į universitetus. Atsiranda normalesnės proporcijos tarp šių trijų segmentų, be abejo, paliekant galimybę turintiems noro ir interesą siekti tolesnės akademinės karjeros vėliau.

Šia prasme, manau, vyksta esminis pokytis, ypač matant, kas laukia Lietuvos universitetų ateityje, kai prie jų slenksčio ateis demografinė duobė ir studentų skaičius, pagal pesimistines prognozes, mažės net iki 40%. Šis esminis iššūkis turės konsoliduoti universitetus vidinių kooperacijos būdų paieškai, modernių jungčių tarp pačių universitetų kūrimui. Reforma kaip tik ir siekė pakeisti povidurinio ugdymo situaciją plačiąja prasme.

 Pats egzistavimas mokančių už mokslą studentų, kurie yra tarsi anapus valstybės užsakymo, taigi ne tie, kurių reikia valstybei, bet tie, kuriems leidžiama studijuoti, yra problemiškas. Kai pradedame kalbėti apie tai, kad universitetai apskritai neturėtų jų priimti, iškyla klausimas „iš ko universitetai gyvens?“. Realiai būtent šie studentai didele dalimi išlaiko universitetus, kurie gerokai per mažai išsilaiko iš inovacijų ir mokslinių tyrimų. Iš kitos pusės numatomas milžiniškas studentų skaičiaus mažėjimas, apie kurį dabar kalbate, universitetus pasmerkia bet kuriuo atveju – dabartiniu būdu jie negalės išsilaikyti. Tad ir pats mokančių už savo mokslą studentų egzistavimas nėra ateitis Lietuvai?

Panašu, jog taip ir yra, bet tada apie tai turime viešai kalbėti. Visiems yra prieinamos universitetinės studijos, bet yra valstybės interesas ir plėtros vizija bei su tuo susijusi mokslo ir studijų strategija, kuri apriboja priimamų valstybės lėšomis finansuojamų studentų skaičių; žmogus, neįstojęs į VF  vietą, prisiima atsakomybę už savo profesinę karjerą.  Kuo toliau, tuo šis klausimas bus aktualesnis ir pamečiui šita problema taps universitetų išlikimo bei jų gebėjimo kokybiškai konkuruoti mokslo ir studijų rinkoje klausimu. Jei bus įvedamos savo lėšomis studijuojančiųjų studijų programų kainos lubos, nepaisančios realių jų išlaidų, universitetams kils dar daugiau problemų.

 Rengiamoje naujoje švietimo strategijoje „2013-2020“ nėra nei žodžio „tauta“, nei „patriotizmas“. Nacionalinė tapatybė prie vertybinių principų paminima, bet tik greta atvirumo kultūrų įvairovei. Ištikimybės ir meilės valstybei ugdymas, sekant bet kokia oficialia retorika, nebėra prioritetas. Apie tai nekalba ir „Lietuva 2030“. Manau, galima apibendrintai priešpastatyti patriotinę ir emigracinę sąmones – tą, kuri esant toms pačioms ekonominėms sąlygoms verčiau prisiims papildomą naštą, kad tik liktų Lietuvoje, ir tą, kuri išvažiuoja, tos naštos vengdama. Ar nevertėtų ugdyti pirmąją: atsigręžti į M.Lukšienės tautinės mokyklos koncepciją, kurios vienas bendraautorių buvote, ir pareigos valstybei klausimą vėl iškelti kaip oficialią siekiamybę?

Galiu tik pritarti šitam siūlymui. Seimo komitete, ir ne tik, turėjome ne vieną pokalbį dėl šitos naujos strategijos projekto ir kaip patį esminį trūkumą fiksavome lygiai tą patį – lietuvybės klausimą. Šiuo požiūriu strategija pirminiame ŠMM variante buvo visiškai „išplauta“, grindžiama vien technokratiniais dalykais, išskirdama, rodos, 4 prioritetus, kurie visi orientuoti į aiškius pragmatiškus taikinius. Bendresnių valstybei, tautai  reikšmingų siekių ir ambicijų strategija visiškai neformulavo. Po pirminių diskusijų uždaruose ratuose mėginta ieškoti sąsajų su Nacionaline pažangos strategija, su Lietuvių kalbos ugdymo strategija, atsirado viena kita retorinė frazė iš tų dokumentų, bet nieko daugiau. Šiuo metu reikia palaukti, kaip elgsis ŠMM ir Vyriausybė, bet, kiek žinau, kadencija baigianti Vyriausybė tvirtins strategiją ir teiks ją Seimui, o čia bus galima tuos klausimus koreguoti, sureikšminant  vertybinius aspektus. Žinoma, jei jie bus reikšmingi naujajai daugumai: jos Vyriausybės programoje apie lietuvybę ir tapatybės dalykus net neužsimenama.

Kuo toliau, tuo labiau vertybiniai aspektai tampa esminiai, kur kas svarbesni už technokratinius. Jie reikalingi, kad žmogus suvoktų esąs savo valstybės šeimininkas, atsakingas už jos raidą, o ne tas, kuris, atėjus sunkesniam metui, renkasi kitų sukurtą gerovę kitoje valstybėje ir dar pagrasina, kad sugrįšiąs tada, kai čia, Lietuvoje, bus toks pats gyvenimo lygis. Tą gyvenimo lygį čia, deja, turime sukurti visi kartu – pirmiausia tie, kurie lieka kantriai vargti, suprasdami savo svarbą valstybei ir tautai, bet  virtualiai, netiesiogiai ir tie, kurie lengva ranka pasirenka emigracijos kelią. Jokiu būdu nereikia suprasti, kad kaltinu taip pasirenkančius žmones, tačiau čia natūraliai iškyla ne tik moralinis, bet ir žmogaus dalyvavimo valstybės kūryboje ir nerašytos sutarties su savo valstybe įgyvendinimo klausimas.

 Ačiū už pokalbį.

Dešiniosios minties centro leidinys TRIBŪNA.

Dešiniosios minties centras