Vatikano dienraštis apie žemaičių krikšto jubiliejų: „Šeši šimtai šešiems šimtams“

Šventojo Sosto dienraštis „L‘Osservatore Romano” paskelbė Lietuvos ambasadorės prie Šventojo Sosto Irenos Vaišvilaitės straipsnį apie šiomis dienomis vykusią Žemaitijos kristianizacijos pradžios 600 metų sukaktį mininčių Telšių vyskupijos tikinčiųjų piligrimystę į Romą ir apie katalikiškos Žemaitijos istoriją, nuo pat kristianizacijos pradžios 1413 m. iki mūsų dienų. Žemaitijos krikšto 600 metų sukakties proga į Romą atvyko 600 žemaičių, dėl to ir straipsnio antraštė: „Šeši šimtai šešiems šimtams“.

I. Vaišvilaitė, „Šeši šimtai šešiems šimtams“, L‘Osservatore Romano, 2013-03-06, p. 4

Kovo 2-7 dienomis Romoje lankosi Telšių vyskupijos (Lietuva) maldininkai. Maldingai kelionei vadovauja vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ ir jo augziliaras Linas Vodopjanovas OFM. Vyskupas ordinaras Boruta yra katalikų Bažnyčios Lietuvoje pasipriešinimo komunistiniam tikinčiųjų persekiojimui dalyvis, o vyskupas Vodopjanovas priklauso jau tikėjimo laisvės sąlygomis išaugusiai kartai ir yra jauniausias vyskupas visame katalikiškame pasaulyje.

Prie apaštalų kapų atvyksta visų Telšių vyskupijos parapijų ir visų savivaldybių atstovai – per 600 maldininkų. Jų skaičius turi priminti, kad prieš 600 metų buvo pradėta Žemaitijos – Šiaurės Pabaltijo regiono, dabartinės Vakarų Lietuvos evangelizacija.

Šis regionas, ribojamas Nemuno ir Nevėžio upių bei sienos su Latvija, istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti nuo 13 a. Lotyniškuose ir vokiškuose šaltiniuose ši teritorija vadinama Samaiten, Samogitia, Samethia; rusiškuose –Жъмойть, Жмудь; lenkiškuose –Źmudź. Nuo 16 a. įsitvirtino lotyniškas Samogitia pavadinimas, patekęs į daugelį modernių Vakarų Europos kalbų. Kaimyninių šalių kultūroje Žemaitija turi nuošalaus, sunkiai prieinamo, uždaro, ir slėpiningo regiono šlovę. Matyt tai Žemaitijos istorijos aidas. Žemaitija laikoma vėliausiai sukrikščioninta Europos teritorija.

13-15 a.a. Žemaitijos kunigaikštystė buvo Livonijoje ir Prūsijoje įsitvirtinusio Vokiečių Ordino karo su pagonimis lietuviais poligonas. Vien laikotarpiu tarp 1345 ir 1382 iš Livonijos ir Prūsijos į Žemaitiją buvo surengta 100 Ordino reidų. Jei tuose reiduose dalyvavę riteriai iš visos krikščioniškos Europos gyvi sugrįždavo į savo pilis, jie parsinešdavo pasakojimus apie tolimą ir atšiaurią karingų pagonių šalį. Taip, pavyzdžiui, 1329 metų Medvėgalio pilies apgultyje dalyvavęs prancūzų poetas ir kompozitorius Guilaume Machaut (apie 1300-1377) tą žygį vėliau aprašė.

Ilgas alinantis karas varė regiono gyventojus į sunkiai prieinamas ir nuošalias vietas, trukdė šalyje kurtis miestams, tad didelių urbanistinių centrų Žemaitijoje neatsirado. Ir mūsų dienomis tai nedidelių gyvenviečių ir miestelių regionas, pasižymintis agrariniais plotais, perpintais tankiais miškais.

1387 metais pagoniškos Lietuvos valstybės valdovas, Didysis kunigaikštis Jogaila vedė Lenkijos sosto įpėdinę Jadvygą ir tapo Lenkijos karaliumi. Vedybų ir karūnavimo sąlyga buvo Lietuvos krikštas. Tačiau prasidėjusi Lietuvos kristianizacija Žemaitiją pasiekė ne iš karto. Kaip tik krikšto išvakarėse Lietuvos valdovai šį regioną iš politinio išskaičiavimo buvo atidavę Vokiečių Ordinui, prieš kurio valdžią per dešimtmetį žemaičiai du kartus sukilo.

Penkioliktojo šimtmečio pradžioje lietuviams bandant regioną susigrąžinti, Ordinas apkaltino karalių Jogailą ir jo pusbrolį Didįjį kunigaikštį Vytautą nesirūpinant pavaldinių krikštu, tuo teisindamas besitęsiančias karines operacijas prieš oficialiai krikščionišką kaimyninę valstybę. 1413 metais karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas lankėsi Žemaitijoje. Juos lydėjo dvasininkų būrelis. Kai kuriose vietose žmonėms buvo aiškinamos pagrindinės tikėjimo tiesos ir krikštijama. Lenkijos ir Lietuvos ginčas su Ordinu dėl Žemaitijos buvo perkeltas į Konstancos Bažnyčios susirinkimą. 1415 metais susirinkime lankėsi žemaičių bajorų delegacija, paliudijusi, kad jie patys ir jų žemė yra krikščioniški bei skundusi Ordino agresiją Žemaitijoje.

1417 metais Konstancos susirinkimas nutarė įsteigti Žemaičių vyskupiją. Tuo tikslu Žemaitijoje lankėsi Susirinkimo pasiųsti Lvovo arkivyskupas Jonas ir Vilniaus vyskupas Petras. Jiems Susirinkimo suteikta galia jie įsteigė vyskupiją su centru Medininkuose (dabar Varniai) ir pirmuoju Žemaičių vyskupu paskyrė Vilniaus katedros kanauninką Motiejų. Vyskupijos globėjais buvo parinkti šventieji apaštalai Petras ir Paulius.

Konstancos susirinkime išrinktas popiežius Martynas V pripažino Susirinkimo sprendimą ir jo įgaliotinių atliktus veiksmus bei suteikė Žemaičių katedrai atlaidus. Lietuvos valdovas Didysis Kunigaikštis Vytautas aprūpino vyskupą ir pirmąsias aštuonias parapijas. Jis taip pat siekė sukurti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tačiau popiežius Martynas V šio Lietuvos Didžiojo kunigaikščio prašymo nepatenkino ir 1427 metais priskyrė Medininkų vyskupiją Lenkijos (Gniezno) bažnytinei provincijai, kuriai jau priklausė Vilnius vyskupija.

Tačiau parapijų tinklas Žemaitijoje klostėsi lėtai. Šešioliktojo šimtmečio viduryje čia tebuvo 38 bažnyčios, vyskupijoje nebuvo įsikūrusi nė viena vienuolija. Suprantama, kad daugumai krašto gyventojų maldos namai buvo sunkiai pasiekiami, o negausūs kunigai retai aplankydavo, jei iš viso aplankydavo, tikinčiuosius, tad nuošalesniuose kaimuose gyvenę valstiečiai išlaikė nemaža pagoniškų papročių ir tikėjimų. Be to, dar neseniai karingas kaimynas – Vokiečių Ordino valstybė – priėmė Martyno Liuterio reformą ir dabar vėl stengėsi plėsti savo religinę įtaką Žemaitijoje, ypač regionuose arčiau pasienio. Nemaža Žemaitijos bajorų per šešioliktą šimtmetį susižavėjo Jeano Kalvino reformacijos idėjomis ir savo valdose jas įgyvendino.

1579 metais Žemaitijos vyskupiją vizitavęs Popiežiaus nuncijaus Lenkijoje sekretorius Tarquinius Peccolo (Peculus) aptiko gana apverktiną pastoracinę padėtį. Vyskupijoje buvo likę mažiau nei 20 kunigų, o ir tie nepasižymėjo pavyzdingu elgesiu. Žmonės tikėjimą išmanė labai menkai ir mažai jo laikėsi.

Bet lūžis Žemaičių vyskupijos istorijoje jau buvo prasidėjęs. 1575 metais vyskupu buvo paskirtas kunigaikštis Merkelis Giedraitis. Puikiai išsilavinęs ir veiklus vyskupas ėmėsi rūpintis vietos kalbą mokančių kunigų rengimu bei pritraukimu į Žemaitiją. Jo pastangomis Kražiuose įsikūrė jėzuitai, jam vyskupaujant Kretingoje buvo įsteigtas pranciškonų konventas. Žemaičių katedros kanauninkas Mikalojus Daukša į lietuvių kalbą išvertė jėzuito Jokūbo Ledesmos katekizmą. Vyskupas Giedraitis stengėsi atgauti reformatorių nusavintas katalikiškas parapijas ir steigė naujas, diegė vyskupijoje Tridento Bažnyčios susirinkimo nutarimus. Didelis jo nuopelnas – atgaivintas ir sustiprintas liturginis gyvenimas bei įdiegta bažnytinio liaudies giedojimo tradicija.

Jo įpėdiniai tęsė pasišventusio vyskupo darbus. Nuolat buvo tankinamas parapijinis tinklas ir steigiami vyrų bei moterų vienuolynai, ugdomi kunigai, pradėti šaukti vyskupijos sinodai. Siekdamas gilinti žmonių pamaldumą vyskupas Jurgis Tiškevičius Gardų vietovėje įkurdino domininkonus ir 1637 metais šventųjų Italijos kalnų pavyzdžiu įsteigė 19 Kryžiaus kelio koplyčių, tapusių viso regiono pamaldumo centru. Žemaičių Kalvarijos atlaidai ir šiandien yra viena didžiųjų visos Lietuvos religinių švenčių. 17-18 a.a iškilo ir kita Žemaitijos šventovė – Šiluva, tapusi Dievo Motinos kulto centru regione. Reformacijos nutrauktą šio kulto tradiciją čia atgaivino Švenčiausios mergelės apsireiškimas 1608 metais. Šiluva nuolat traukė ir traukia maldininkus iš visos Lietuvos, o pastaruoju metu ją vis dažniau lanko ir kaimyninių bei tolimesnių kraštų tikintieji.

Politinės aplinkybės susiklostė taip, kad 1795 metais galutinai žlugus bajoriškai Lenkijos ir Lietuvos respublikai, Lietuva ir Žemaitija pateko carų Rusijos sudėtin. Bet Žemaitija netapo klusnia Rusijos provincija. Bausme už du sukilimus prieš naują valdžią tapo Žemaičių vyskupijos centro iškėlimas arčiau Rusijos gubernatorių akių – į Kauną. Be to, buvo uždrausta statyti naujas bažnyčias, o senųjų atnaujinimas buvo labai apsunkintas. Šito draudimo rezultatas – labai gausus išlikusių medinių baroko bažnyčių paveldas Žemaitijoje.

Trumpu Pirmosios Lietuvos respublikos (1918-1940) laikotarpiu Katalikų Bažnyčia Lietuvoje ir Žemaitijoje atgavo laisvę. Sutvarkius Bažnyčios administraciją tuometinėse Lietuvos valstybės ribose, buvo pertvarkytos senosios, į tas ribas netilpusios vyskupijos. Buvo sukurta Lietuvos bažnytinė provincija su centru Kaune, iš senosios Žemaičių vyskupijos suformuojant dalį Kauno vyskupijos ir Telšių vyskupiją. Pastaroji, apimanti didesniąją senosios Žemaičių vyskupijos dalį ir jos svarbiausius centrus – Varnius, Kražius, Žemaičių Kalvariją, – laikoma ir Žemaičių vyskupijos paveldėtoja. Jos centras – Telšių miestas, o vyskupo Katedra įkurta buvusio pranciškonų konvento bažnyčioje.

Sovietinės bolševikinės okupacijos metais kaimiškas Žemaitijos charakteris labai apsunkino šios, savo nepriklausomumu garsėjančios Lietuvos dalies kontrolę. Nors buvo stengiamasi visokiais būdais naikinti ir riboti tikėjimo praktikas ir ženklus, žmonių tikėjimo pavyzdžiu galima laikyti per visą sovietmetį gausius maldininkus tebetraukusius Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidus bei Kryžių kalną prie Šiaulių, kuriame kryžių statymo Sovietų valdžia taip ir nesugebėjo sustabdyti. Žmonės liko ištikimi jiems įprastoms religinėms praktikoms ir karštai jų laikėsi.

Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos respublikoje Žemaitijos religinis gyvenimas įgavo naują impulsą. Iš pogrindžio išėjo moterų ir vyrų vienuolijos, įkurti keli nauji vienuolynai, atkurta kunigų seminarija, pastatyta naujų bažnyčių. Religiniam gyvenimui didžiulį impulsą davė Popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymas 1993 metais.

2013-2017 metais rengiamasi paminėti Žemaitijos evangelizacijos pradžią. Pasirengimas Žemaitijos krikšto paminėjimui prasidėjo dar rengiantis Didžiajam 2000 metų jubiliejui. Kadangi religinė Lietuvos istorija komunistinės diktatūros laikais buvo nuosekliai trinama iš istorinės atminties, Lietuvos vyskupai nutarė Lietuvos kristianizacijos etapų paminėjimą susieti su tikėjimo atnaujinimo, naujosios evangelizacijos programa.

Maldinga žemaičių kelionė į Romą pradėta planuoti prieš pusantrų metų. Data pasirinkta taip, kad maldininkai Romoje atšvęstų Lietuvos globėjo šventojo karalaičio Kazimiero dieną. Bus aplankyti šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kapai. Bus meldžiamasi Il Gesù bažnyčioje, prisimenant Jėzaus draugijos indėlį į Žemaitijos evangelizavimą.

Maldingą kelionę turėjo vainikuoti dalyvavimas bendrojoje Popiežiaus audiencijoje, tačiau taip išėjo, kad Žemaitijos maldininkai atvyksta prie jau tuščio sosto. Gal tai ir elegantiškas Žemaičių vyskupystės išskirtinumo priminimas. Juk vyskupiją paskutinei pagoniškai teritorijai Europos žemyne įsteigė Bažnyčios susirinkimas. Tuo didesnė paskata žemaičiams prie apaštalų Petro ir Pauliaus kapų melstis už Bažnyčią, už konklavą, už buvusį ir už būsimą Popiežius.