Vytauto Landsbergio žodis tėvynės vaikams

Sveiki, mieli žmonės. Galų gale pavasaris! Netrukus Motinos diena – sveikinu iš anksto visas esamas ir būsimas mamas, o sykiu prisiminkime, kad svarbiausias dalykas pasaulyje yra meilė.

Vyresnius ir jaunesnius – visus norėčiau apkabinti. Pakviečiau susitikti norėdamas įregistruoti keletą pasiūlymų. Pasidalysiu mintimis. Būkime vieni kitiems išties mieli ir draugiški. O ne pasipūtę ir dygliuoti, nes taip tikrai blogiau.

 Graži man dainelė iš proanūkės Gertrūdos repertuaro „Mes visuomet vieni kitiems padėsim“. Geriau nepasakysi, ir kaip tik to mums labiausiai trūksta.

Lietuviška tradicija – talka. Tai buvo mūsų kultūroje, ir branginkim, kad išliktų.

Dabar reikia kviesti pavasariniam DAROM, o kadaise normaliai sueidavo kaimynai ir nudirbdavo darbus, kurių vienas nepajėgtum. Ir  dažniau negu vieną kartą per metus.

Ar čia kas ypatinga?

Kviečiu žiūrėti į dalykus paprastai. Juk nesunku skirti, kur padorus normalus elgesys, o kur bjaurus. Skirkime.

Liūdni vaizdeliai, kai bjaurus elgesys darosi normalus.

Prisivogė, bet nenuteistas, tai viskas tvarkoj. Žinia, kur tuo keliu nueisime, tad reikia pasipriešinimo. Buvo ginkluotasis dėl garbės, dėl teisybės, dabar pasigendame kitaip ginkluoto, dvasinio pasipriešinimo.

Bjauriam elgesiui – NE. Ir jau ginklas.

Sukčiaus sėkmė – ji nėra sėkmė. Ne.

Sukčiaus, kyšininko, chuligano sėkmė neturi nieko žavėti, nes tai bjaurastis – kitų nelaimė.

Ką daryti, jei pilietis bjauriai elgiasi nuo mažumės? Net vaikai žiaurėja – kas dedasi!

Dažnai tų vaikų proteliai nukrypsta dėl skriaudos, pavyzdžiui, jei tėvai vaikui skiria – statistika taip sako – septynias minutes per dieną! Ne vaikai, o pirmiausia tėvai taip nusideda, tai jiems reikia rykštės ar žabo.

Reikia šeimos, o apie šeimą dar kalbėsiu vėliau. Gaila, kad Seimas įklimpo, kai priėmė kažkokių gudručių aiškinimą, kad tarp Seimo narių skaičiuojami ir mirusieji. Priimant konstitucijos pataisą, o šįkart ji buvo dėl šeimos apibrėžimo, reikia dviejų trečdalių balsų. Toks skaičius buvo, bet gudručiai nutarė, kad turėjo balsuoti ir mirusieji. O tada vieno balso pristigo. Iškvailėjome dar neregėtu būdu.

Man labiausiai rūpi Lietuvos gyvybingumas. Kitaip ji neišliks. Todėl sukilkim pirmiausiai prieš Lietuvos savižudybę. Yra kelios lėtinės formos: girtuoklystė, narkotikai, tad narkomanija, kurios regis pažeistas net vienas politikos vadų. Tad lėta tautos savižudybė ir besipelnijantys žudikai, o visko pagrindas – nemeilė. Priedo dar ir bėgimas lauk nusikertant šaknis.

Nejau pasikartoja mados? – prisiminkime V. Kudirką prieš 120 metų:

„Brazilija – tai pirmas ir paskutinis žodis, kuriuomi pradeda ir baigia mūs kaimo žmoneliai darbą, valgį, atilsį ir maldą. Berniukai ir merginos, apkvaitę nuo minties apie Braziliją, šnabžda tarpu savęs kampuose, tariasi ir rodavojasi lyg garniai rudens laike, kada ir kaip išlėkti į tą laimės šalį…“

O kas galų gale ta laimė? Ar uždirbęs daugiau, bet nuo sapnų apie tėvynę nemiga ir vėžiu susirgęs būsi laimingesnis?

Pasakiau: didžioji blogybė yra nemeilė.

Tai pasaulinė problema. Kokia ten „gerovės valstybė“, jeigu meilę baigia išnaikinti?

Prieš 2000 metų atėjo Mokytojas ir paskelbė naują Meilės įstatymą. Ar priėmėm?

Ligi šiol tebėra už tai pykstančių, o skelbiančių pagiežos laisvę, neapykantos laisvę.

Azijos pakrašty vyrukai smaginasi grasindami kaimynui branduoline bomba. Tai bent susinaikinsim, tai smagumas! Kitur sprogdina niekuo dėtus praeivius šimtais, tūkstančiais, ir niekas nevadina sprogdintojų pamišėliais, bent jau šaitano mokiniais.

Ir Lietuvoj darosi paprasta suspardyti kliudantį ar nepatikusį. Galbūt gatvėje, galbūt verslo konkurentą. Pasitelkus bičiulį prokurorą. Suspardyti galima ir ne batais, o internetiniais plūdimais. Vargšų malonumas. Netrukus pamatysime komentarus apie mūsų susitikimą.

Bet giluminė pusė dar blogesnė.

Neapykanta yra mirtis. Taip pat žmonijai. Tuos papročius būtina keisti. Kitaip ateina naikinimo džiaugsmas – vandalai tiesiog nusiaubia aplinką (kaip Kaune Žurnalistų sąjungos būstinę). Savo iškrypusiam malonumui. Juos pagautus teis už chuliganizmą, o reiktų tikrinti psichikos sveikatą. Kokias mokyklas baigę? Ar turėjo tėvus?

Kalbėkim paprastai. Žvelkim paprastai.

Štai sakoma: Motina Tėvynė. Kiti rėkia: „Pamotė, man ko nors nedavė!“ Ką tu davei – būtų kitas klausimas. Bet dabar taip, motina – kas ją praras, kitos neišmels apgailėjęs. Tai nors neplūsk jos, neprotingas vaike.

O kurie už Lietuvą – kai kada sako taip: einam, žygiuojam, tačiau tik lietuviai! Lietuva mums!

Visokių kyla susimąstymų. Kur dėti tėvynės duobkasius? Juk jie gali būti laikomi lietuviais.

Geriau būtų sakyti kitaip apvertus: „Kas už Lietuvą – tas lietuvis“. Tiems ji brangi. Ir viskas paprasta.

O jeigu kas prieš Lietuvą, tai rašyk į pasą nerašęs visokius įrašus, vis vien tuščia vieta. Irgi paprasta.

Jonas Paulius II Vilniuje sakė tautiečiams: būkit lenkų kilmės lietuviais. Nesuprato. Keistuolis tas popiežius. Močiutė  jo žemaitė…

O Kėdainiuose suėję į stadioną traukia neva lietuvių kilmės piliečiai: „Naš adres – Sovetskij sojuz“. Štai ir mąstykit,  kas nusako lietuvį.

Teisingumas. Šventas žodis, bet ir vėl kalbėkim paprastai. Kol kas be filosofijų, kad būna teisingumas mechaniškas ir žmoniškas. Vyrauja mechaniškas, pasiilgstam žmoniško. Bet imkim konkrečiau.

Ar Lietuvoje galima sunaikinti žmogų, tiesiog apmelavus, kad neva skolingas, ir susimokius su tuo pačiu „teisingumu“? – Galima.

Ar galima prievartauti liudininką, kad pasakytų: „nemačiau to, ką mačiau“, kažkodėl klydau, nes kitaip gresia psichiatrinė? – Galima. Yra pavyzdžių.

Antra vertus, ar galima melagingai liudyti ir net teismui nustačius dokumento klastotę išvengti bausmės? – Galima. Pats mačiau iš arti.

Ar galima oficialiai nustatyti: šis žmogus negalėjo iškristi pro aną langą; bet mes nesurandam, kas jį išmetė, tai reiškia, kad jis iškrito pats. – Galima taip spręsti? Pasirodo, galima.

Ar galima nutarti, kad ministro įsakas yra aukščiau už Seimo priimtą ir Prezidentės pasirašytą įstatymą?  Tegul ministro parašas kol kas lieka svarbesnis, nes kitaip vienas ponas bus nepatenkintas? – Galima, sako šviesusis aukščiausias teismas. Yra mat rašyti ir nerašyti įstatymai.

Ar galima nieko nekeisti tokioj sistemoj? – Jeigu manot, kad galima, tai aš manau, kad nebegalima.

Teisingumo stoka pakerta pačią gyvybę.

Grįžkim prie pagrindų. Kodėl čia Jus pakviečiau.

„Aš dar būnu.

Dievo Sūnų

kartais pasikalbinu.

Sužinojau daug dalykų.

Jis pagydė ką sutiko

neatstūmė kalinio

per Judėją kažkur ėjo

leido savo kraują leisti

pažadėjo mus pakeisti

liepė panai Magdalenai

su bet kuo nesusidėti

ir nenusidėti.“

Taip, įdomu sužinoti ir naujų, ir labai senų dalykų. Kol gali – tai ir ką nors dar nuveikti. Todėl tiek buvęs nutariau dar pabūti. Jei paremsite, padirbėsiu kur kas daugiau Lietuvoje.

Rotacija, irgi paprastas klausimas. Siūlau įvesti į partijos įstatus. Tai būtų tikrai naudinga

ir partijos vadovybėje, ir sueigose, ir skyriuose, kur turėtų rastis daugiau galimybių jauniems žmonėms pasireikšti. Vadovybės rotacija gali įvykti jau dabar ir be jokio pilietinio karo. Pavasaris toks metas, kai taisomi keliai.

Aš įsitikinęs, kad kol gali dirbti, reikia dirbti. Bareliai laukia, žirgeliai žvengia, katiliukas verda, tai pasidalink viralu. Dalinuosi.

Pakalbėkime apie žmones, apie šeimą. Iš to ir Lietuvai atsakymas: būti ar nebūti.

Pasauly žmogus prisižiūrai visko. Žmonės – tai jie ir jos. Arba jos ir jie. Taip visada buvo.

Dabar nauja kryptis: sugrūsti piestoje į vieną masę vyrus ir moteris, ir pavadinti: jie yra tai. Tiesiog TAI.

Bet juk čia atėjo ne „tai“, čia gražios moterys ir šaunūs vyrai.

Šeimoje abu reikalingi, ypač vaikui. Tėvas – įstatymas. Ir apginti, ir sudrausminti. Motina – širdis. Kartais pagalvoju, kad tai nelyginant Senasis Įstatymas ir Naujasis Įstatymas.

Tėvo autoritetas tikras, kai valdžia pati laikosi įstatymų ir siekia gėrio. Nesukčiauja ir nesmurtauja. O baisiausias smurto pagrindas, kai „tėvas“ tiesiog stipresnis primušti ir kartu  nelaimingas, todėl keršija silpnesniam. Deja, tokie reiškiniai matomi ir tarp valstybių.

Savo ruožtu, motiną įskaudinęs jautiesi blogiau, negu pažeidęs valstybės įstatymą. Atsimenu tai iš mokyklos laikų.

Todėl Tėvynė – kas kita negu valdžia.

Nesuklyskime. “Mačiau tave kaip tikrą seserį, žiedų įsipynusią. Tokia buvai pavasarį.“

Kai kurie gudragalviai mus įkalbinėja, kad „Lietuva bloga“. Ji neva „išvaro“ savo vaikus, nepasirūpina. Bet juk Lietuva – tai mes. Mes ir sudarom Lietuvą. Būkim geresni, ir Lietuva bus geresnė. Vėl paprastas dalykas. Ji graži, kaip Dievo stebuklas, o jeigu neužleisim Sosnovskio barščiais, bus dar gražesnė. Kur tas mūsų mokslas ir visos vyriausybės ir savivaldybės, kad nė nebandom išnaikinti prakeiktų Sosnovskio barščių?

Juk nesam puspročiai, kad nenorėtume Lietuvos ir gražesnės ir geresnės.

Tam buvo įkurta Tėvynės sąjunga, tad susivokime kam ir ko mes čia esame.

„Bernardai, ko čia atėjai? – paklausė žemė.

Bernardai, ko čia atėjai? – dangus paklausė“.

Ačiū tau, Brazdžioni, kad kadaise išgirdai ir užrašei, ko mūsų klausia žemė ir dangus.

Pakanka išgirsti tą klausimą ir bus kitaip. Pabusi, mylimas lietuvi, užaugęs pievose ir girių duburiuos. Ko į pasaulį atėjai?

Paprasčiau nebūna, bent man taip regis.

Noriu pradėti nuo Tėvynės sąjungos, kad ji nepamirštų, ko atėjus. Ne dėl valdžiukės  juk draskytis. Draskytojų gausėja.

O laikas prastas.

Talka, kurią minėjau, turi dar vieną bruožą.

Lietuva nedaloma, bet ne visiems taip regis.

Turime telkti visus geros valios žmones, kaip tai darė į laisvę vedantis Lietuvos Sąjūdis. Tad ir visas Lietuvos tautines bendrijas. Privalu mums tęsti šią telkiančią, sanglaudos liniją – ji apleista, – o kritiškai žvelgti į organizacijas, kurios drasko Tėvynę į gabalus. Aš jau nekalbu apie tuos, kurie skelbia norimą „Trečiąją respubliką“, matyt, kad būtų panaikinta Antroji – Kovo 11-osios respublika. Tie sėdi net koalicinėje valdžioje. Spausdina spalvotus „Trečiosios respublikos“ žurnaliukus, dalija už dyka.

Kiti ten  užsimoję už tam tikrų neva kalbinių linijų įvesti oficialią nelietuvišką vietovardžių rašybą. Tuo būtų nužymėtas plotas. Ko? –  kitokios Lietuvos, lyg ne visai Lietuvos.

Šiapus linijos vietovardžiai bus lietuviški,  o anapus – jau ir iškraipyti, gan keista tarme. Nieko bendra su Kovo 11-osios Akto nuostata, kad „Lietuvos teritorija vientisa ir nedaloma“.  Ar kam rūpi, kaip jausis už linijos atsidūrę lietuviški arba mišrūs kaimai? Kam reikalingas tas pažeminimas ir kiršinimas? Tiktai kiršintojams.

O kaip vadintųsi vieno bepročio išžudytas Draučių kaimelis? Gal Drawcy? Ir nebėra gyventojų, kurie protestuotų, visi po žeme.  Prie tos tragedijos prisidėjo ir kurstoma tautinė neapykanta. Čia likom apsileidę, reikia gyventi kitaip.  Kalbėtis draugiškai su visais, ir su piktais, kažko supykusiais mūsų piliečiais. Tepadeda Bažnyčia, kuri juk viena.

Beje,  užmiršau Jums prisistatyti.

„Aš vienas tų, kurie balsavo.

Atidaviau už laisvę balsą savo.

Darbavomės. Tikėjom, kad išeis.

Paskui patekome į bėdą.

Dabar stebiuosi padarais,

kurie Tėvynės širdį ėda.“

Bet čia, šitoj erdvėj, juk  ne padarai, čia tauta. Žmonių tauta. Nematau nė vieno miegančio pakrūmėj su bambaliu. Gal jūs matot?

Noriu kreiptis dabar ne tik į jaunesnius, bet pirmiausiai į jaunesnius ir visoje Lietuvoje. Jumyse tėvynės viltis. Žiūrėkit,  juk tai jūsų šalis, tokia graži ir jūsų laukianti. Imkit, valdykit ir ginkit.

 Gražiai atrodė Maironio kraštas. „Čia broliai lietuviai lietuviškai šneka“. Tad nejau dabar, po šimto metų, dainuosime: „Čia broliai kontrabandininkai ir sukčiai rusiškai keikiasi“. Ar patinka tokia Lietuva? Ne. O gal patinka?

Ateikit ryžtingai,kurie turite jaunos jėgos, pirmiausia, kuriems apie trisdešimt! Jūsų rankos jau tvirtos nulaikyti plūgą per Lietuvos kemsynus. Iš jūsų aš daugiausia tikiuosi. Tik šiukštu nepalikit Lietuvos gobšiems plėšikams. O jums ant kulnų tegu mina ir tie, kuriems dvidešimt, ir kurie ką tik pirmąsyk balsavot.

Teisingai darėte, ir sekantį sykį ateikit visi visi. Tada plėšikai sudrebės, ir atsiras valstybės ižde lėšų ir mokykloms, ir pensijoms.

Reikia gyventi kitaip. Tą sakėme prieš Kovo 11-ąją ir pasakykim vėl. Švieski man vėl! Mes galim. Rinkimai įrodė, pajutome. Jau gaudžia jaunas vėjas! Stovėkite ir jūs greta, ištikimieji žilagalviai, nesitraukite iš gretų gynę mūsų trispalvę ir Kovo 11-osios valstybę. Dar nebaigti mūsų laisvės darbai. Todėl ir aš dar čia, ir mano šiek tiek pašviesėjusi galva dar dirba; jums remiant grįšiu iš europinės politikos į Lietuvos politiką, ir mes visi kartu pajudinsim užmaurojusias balas. Mano senelių laikais buvo graži, gaivinanti knyga pavadinimu „Pajudinkime, vyrai, žemę!“

Geras šūkis, ar ne? O kokia jūsų nuomonė? Geras? Žinoma.  Tai pakylam ir einam.

Jei ne šiemet – kitąmet. Bet kodėl ne šiemet? Laikas, broliai.

2013-04-13, Kaunas