X
Meniu
KODĖL MARIJAMPOLIEČIAI TIEK DAUG TURI MOKĖTI UŽ ŠILDYMĄ?

KODĖL MARIJAMPOLIEČIAI TIEK DAUG TURI MOKĖTI UŽ ŠILDYMĄ?

Marijampoliečiai už sausį jau apmokėjo kur kas didesnes sąskaitas už centralizuotai tiekiamą šilumą negu jos buvo gruodžio ir lapkričio mėnesį. Didėjimo priežastį lėmė ne tik šaltesni orai, pareikalavę daugiau šilumos energijos, bet ir jau penktą mėnesį iš eilės kylanti šilumos kaina Marijampolės vartotojams.

UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kaina Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis šių metų sausio mėnesį buvo lygi 72,80 euro už megavatvalandę (Eur/MWh) su PVM, o nuo vasario 1 d. ji padidėjo iki 73,20 Eur/MWh ir yra 37,9% didesnė už vidutinę 53,08 Eur/MWh tesiekiančią centralizuotai tiekiamos šilumos kainą Lietuvoje. Iš šalies savivaldybes aptarnaujančių 53 šilumos tiekėjų „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ tiekiamos šilumos kaina yra aštunta pagal brangumą Lietuvoje. T.y. didesnę šilumos kainą turi tik septynios savivaldybės.

Kodėl marijampoliečiai tiek daug turi mokėti už šildymą, kai prieš keletą metų pastatyta ir yra eksploatuojama biokuro katilinė?

Visų pirma, kaltas šilumos tiekėjo „Litesko“ nepasotinamas noras gauti kuo didesnį pelną. Peržvelgus šilumos tiekėjų šilumos kainų dydžius, akivaizdžiai matosi, kad pirmajame brangiausių tiekėjų dešimtuke dominuoja „Litesko“ filialai, kurių yra net šeši (Biržuose, Vilkaviškyje, Kazlų Rūdoje, Telšiuose, Marijampolėje ir Alytuje). Tuo tarpu tarp pigiausių tiekėjų „Litesko“ filialų ir su žiburiu nerasi: pirmąjį šios bendrovės filialą „Kelmės šiluma“ galima aptikti tik 30-oje pigiausių tiekėjų sąrašo vietoje. Be to, dar 2015 metais Valstybinė kainų ir energetikos komisija nustatė ir įspėjo būtent bendrovės „Litesko“ filialus už tai, kad jie 2014 metais visai nepirko biokuro biržoje, taip pažeisdami įstatymą. Dėl šios priežasties šilumos kaina buvo didesnė negu galėjo būti.

Antra, nepaskutinėje vietoje yra ir Marijampolės vietos valdžios nenoras prisiimti atsakomybę už savo šilumos ūkį ir siekti, kad centralizuotai tiekiamos šilumos kaina mūsų savivaldybėje būtų kuo mažesnė. 2015 metais patvirtintame Marijampolės savivaldybės 2015-2019 metų veiklos prioritetų sąraše apie nusiteikimą siekti, kad mažėtų centralizuotai tiekiamos šilumos kainos Marijampolėje, net neužsimenama. O kaip apie tai gali būti užsimenama, jei socialdemokratų vadovaujama savivaldybės taryba dar 2003 metais neapdairiai pratęsė 2015 metais turėjusį pasibaigti savivaldybės šilumos ūkio nuomos bendrovei „Litesko“ terminą iki 2025 metų. Taip buvo prarastas šansas nuo 2015 metų aprūpinti marijampoliečius pigesne šiluma.

Marijampolės savivaldybės vadovai kažkodėl net nenori pagalvoti apie sutarties su nepasotinamo apetito šilumos tiekėju nutraukimą, ką prieš keletą metų padarė Utenos rajono savivaldybė, šiuo metu besidžiaugianti viena mažiausių 40,50 Eur/MWh šilumos kaina Lietuvoje. Neapsikentusi didelių „Litesko“ kainų panašiu keliu ryžosi eiti ir Alytaus miesto savivaldybė. O mūsų vietos valdžia kažkodėl delsia.

Trečia, šilumos kainą Marijampolėje didina ir į šilumos ūkio nuompinigius bei kartu į šilumos kainą įskaitytas savivaldybės įmonės – UAB „Marijampolės šilumos tinklai“ – išlaikymas. Ši įmonė nevykdo jokios realios veiklos. Pagrindinė jos veiklos sritis – šilumos ūkio nuoma, kai šis ūkis jau yra išnuomotas iki 2025 metų ir nebėra daugiau ką nuomoti. Tačiau minėtoje įmonėje įdarbinti keturi darbuotojai, kurių atlyginimų vidurkis apie 1500 eurų. Galima sakyti, kad algos jiems mokamos iš kišenės marijampoliečių, naudojančių centralizuotai tiekiamą šilumą. Per metus su mokesčiais susidaro apie 100 000 eurų.

Kai kurie miestelėnai ironizuodami tituluoja šią tarpininko vaidmenį atliekančią įmonę geidžiamiausiu Marijampolės darbdaviu, nes jos darbuotojų, išskyrus gal tik buhalterę, pagrindinė užduotis yra kas mėnesį sulaukti, kol „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ perves į bendrovės „Marijampolės šilumos tinklai“ sąskaitą mėnesinę nuompinigių dalį, ir iš gautų pinigų išsimokėti solidžias algas.

Savivaldybės tarybos opozicijai priklausantys TS-LKD nariai ne kartą siūlė naikinti šią nieko bendro su šilumos tiekimu neturinčią bendrovę ir savivaldybės administracijai pačiai tiesiogiai nuomoti šilumos ūkį, kad marijampoliečiams šilumos kaina būtų mažesnė arba savivaldybės biudžetas pasipildytų papildomomis lėšomis. Tačiau šiam siūlymui valdantieji niekuomet nepritarė, nes, kaip ir daugelyje savivaldybės įmonių, bendrovėje „Marijampolės šilumos tinklai“ įdarbinti socialdemokratai.

Tad kada sulauksime mažesnės centralizuotai tiekiamos šilumos kainos Marijampolėje, kuri būtų artima šilumos kainų Lietuvoje vidurkiui, belieka tik spėlioti. Kaina nemažės, kol savivaldybės vadovai nesiims ryžtingų veiksmų nutraukti nenaudingą nuomos sutartį, kad savivaldybė pati galėtų tvarkytis šilumos ūkyje arba konkurso tvarka jį išnuomoti sąžiningesniam, mažesnę šilumos kainą galinčiam pasiūlyti šilumos tiekėjui, ir kol iš šilumos ūkio nuomos schemos nebus eliminuota šilumos kainas didinanti įmonė tarpininkė.

P.S. Kviečiame pasirašyti peticiją dėl Marijampolėje centralizuotai tiekiamos šilumos kainos. Peticijos prieiga internete: http://peticijos.lt/visos/72293 .

Kęstutis Traškevičius
Marijampolės savivaldybės tarybos narys, TS – LKD Marijampolės skyriaus pirmininkas

MARIJAMPOLĖJE SOCIALINIO BŪSTO PLĖTRĄ LYDI NESKAIDRUMO ŠEŠĖLIAI

MARIJAMPOLĖJE SOCIALINIO BŪSTO PLĖTRĄ LYDI NESKAIDRUMO ŠEŠĖLIAI

2015 metais Marijampolėje naujai pastatytame socialiniams būstams skirtame daugiabutyje įsikūrė pirmieji gyventojai. Iš pradžių sunkiai ieškojusi naujakurių savivaldybės valdžia palaipsniui apgyvendino juos 40-yje šio namo butų. Daugiabučio statyba 2013–2014 m. iš viso atsiėjo beveik 6,3 mln. litų valstybės ir savivaldybės biudžetų lėšų, o vieno kvadratinio metro kaina siekė beveik 3200 litų. Ar nebuvo galima šias lėšas panaudoti racionaliau?

Marijampolės savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba Kontrolės komiteto pavedimu 2015 metais atliko Socialinio būsto fondo plėtros programos įgyvendinimo Marijampolės savivaldybėje auditą, kurio išvadose konstatavo, kad 2013–2014 m. valstybės biudžeto skirtų tikslinių lėšų (jų buvo per 5,2 mln. litų) užteko tik 34 butams pastatyti Kosmonautų g. Marijampolėje statomame name. Už kitus 6 butus buvo išleistas daugiau kaip 1 milijonas litų (apie 300 tūkst. eurų) savivaldybės pinigų.

2012 metais pirkdama 7 butus socialiniam būstui senos statybos daugiabučiuose Marijampolės savivaldybės administracija mokėjo vidutiniškai po 1000 litų už kvadratinį metrą. Todėl šių metų vasario mėnesį Kontrolės komiteto posėdyje svarstant Kontrolės ir audito tarnybos atlikto audito išvadas buvo nutarta pastebėti, kad 2013 – 2014 m. iš valstybės biudžeto skirtomis tikslinėmis lėšomis Marijampolės savivaldybės socialinio būsto fondą buvo galima išplėsti ne mažiau kaip dvigubai didesne apimtimi, įsigyjant butus senos statybos daugiabučiuose.

Už daugiau kaip 5,2 mln. litų iš valstybės biudžeto skirtų tikslinių lėšų Marijampolėje per dvejus metus buvo galima nupirkti nuo 80 iki 100 tokių butų ir pradžiuginti socialiniu būstu ne mažiau kaip dvigubai daugiau šeimų. Dalį likusio milijono litų savivaldybės lėšų buvo galima skirti įsigytų butų remontui, jei toks būtų buvęs reikalingas, likusi jo dalis galėjo būti panaudota duobėtų miesto gatvių ir šaligatvių, daugiabučių kiemų tvarkymui.

Tad kodėl nenorėta kur kas efektyviau panaudoti socialinio būsto fondo plėtrai skirtas lėšas? Savivaldybės valdininkai su tarybos valdančiaisiais ne kartą unisonu jau kartojo, kad senos statybos butuose neįmanoma gyventi, jiems reikia didelių remontų. Sekant tokia logika išeitų, kad senos statybos daugiabučiai, kuriuose gyvena didžioji dalis marijampoliečių, yra gyvenimui netinkamos landynės. Tačiau pažvelgę į portalo skelbiu.lt skelbimus, kuriuose vienu metu galima rasti maždaug 150-160 skelbimų apie Marijampolėje parduodamus butus, ir prie jų esamas nuotraukas, daugeliu atvejų susidarytume priešingą vaizdą, pamatę estetiškai atrodančias ir gyvenimui patrauklias patalpas.

Pagal galiojančius įstatymus daugiau kaip 5 metus socialinį būstą iš savivaldybės nuomojantys žmonės turi teisę jį išsipirkti už rinkos kainą. Tai jau yra padariusi ne viena marijampoliečių šeima. Tačiau į naujus ir brangius 35-45 tūkst. eurų vertės butus Kosmonautų gatvėje įsikėlę žmonės gali tokios galimybės niekada nesulaukti, nes jiems norint savo butus išsipirkti bus praktiškai neįmanoma sukaupti tokią didelę pinigų sumą. O jei ateity jų pajamos viršys nustatytą ribą, savivaldybė pradės taikyti dvigubą nuomos tarifą. Todėl panašu į tai, kad šie žmonės visą gyvenimą bus priversti likti savivaldybės kampininkai.

Atsakymą, kodėl, akivaizdžiai dominuojant neigiamiems argumentams statyti naują socialinį būstą, vietos valdžia vis vien apsisprendė eiti neefektyviu ir nelabai skaidriu socialinio būsto fondo plėtros keliu, galima rasti atkreipus dėmesį į audito išvadų ataskaitoje esančią informaciją apie savivaldybės organizuotą statybos darbų konkursą socialinio būsto statybai, kurį laimėjo vienintelis jame dalyvavęs pretendentas. Pasidomėjus, kodėl niekas daugiau nedalyvavo solidžios beveik 6,3 mln. litų darbų vertės konkurse, paaiškėjo, kad savivaldybė konkurso sąlygas parengė taip, kad jame galėtų dalyvauti tik stambios bendrovės, dalį darbų į priekį galinčios atlikti savo sąskaita ir palaukti atsiskaitymo už juos, nors tokios būtinybės visai nebuvo.

Dėl tokių savivaldybės valdininkų veiksmų nustatant konkurso reikalavimus buvo praleista proga organizuoti realų konkursą ir gauti iki 10 procentų mažesnę statybos darbų kainą. Už sutaupytas lėšas būtų galima buvę papildomai nupirkti iki 10 senos statybos butų. Tad kodėl ir vėl elgtasi neprotingai?

Neracionalius vietos valdžios veiksmus iš dalies paaiškina tai, kad konkursą laimėjęs pretendentas yra ta pati statybų bendrovė, kuri prieš keletą metų laimėjo penkis iš septynių Marijampolės regioninio centro kompleksinės plėtros 2008-2013 metų investicinės programos projektų – iš viso už 60 mln. litų – ir kuriai anuomet neretu atveju raudoną kilimą į tų konkursų nugalėtojų sostą uoliai tiesė kai kurie Marijampolės valdantieji.

Tad ar nebuvo šiuo atveju iš anksto sukirsta rankomis, kam kiek ir ko liks? Akivaizdu, kad iš perkamų butų savininkų nieko neišpeši, o realų konkursą laimėjus nieko bendro su vietos valdžia neturinčiam rangovui, irgi galima likti be nieko. Todėl, matyt, ir buvo pasirinktas toks socialinio būsto fondo plėtros būdas, lydimas neskaidrumo šešėlių. Ir kas galėtų paneigti galimybę, kad jis nebuvo kam nors naudingas?

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS-LKD frakcijos narys, Kontrolės komiteto pirmininkas

Kaip Marijampolėje sukurti naujų darbo vietų ir padidinti mūsų gyventojų algas?

Kaip Marijampolėje sukurti naujų darbo vietų ir padidinti mūsų gyventojų algas?

Visi atsakymai jau pirmadienį, kovo 21 d., 17:30 diskusijoje su:

– Andriumi Kubiliumi, Seimo opozicijos lyderiu

– Dainiumi Kreiviu, Seimo naru,

buvusiu Ūkio ministru – Vidmantu Braziu, Marijampolės meru –

ir TAVIMI.

Taip pat šioje diskusijoje pasisakyti kviečiame ir Marijampolės LEZ administruojančios įmonės Baltic FEZ atstovus, pateikti, kaip jie įsivaizduoja LEZ plėtrą, kokie darbai vyksta ir kada jau sulauksime pirmųjų investuotojų. Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys šio renginio metu pristatys mūsų planą, kaip ketiname mažinti regionų ekonominę ir socialinę atskirtį. Patikėkite manimi, šis planas yra tikrai išskirtinis. Tikimės, kad diskusija bus plati, įdomi ir aštri, nes nuomonių bus įvairių.

Kviečiame dalyvauti!

A.Vyšniauskas. Naujos kartos politikai turi imtis iniciatyvos. Investicijos yra mūsų sritis

A.Vyšniauskas. Naujos kartos politikai turi imtis iniciatyvos. Investicijos yra mūsų sritis

Esu naujos Lietuvos savivaldybių tarybų narių kartos atstovas. Savivaldos senbūviai mus vadina “rakštimi”, nes nuolatos kalbame, siūlome savo iniciatyvas ir į savivaldą žvelgiame kaip į vietos gyventojų atstovavimo įrankį. Senųjų politikų esame nemėgstami, nes nuolatos juos verčiame kažką veikti. Mes išsiskiriame ir kita savybe – nebijome kalbėti tai, ką galvojame, ir nebijome kovoti už savo įsitikinimus, nes tam įpareigojimą mums suteikė rinkėjai.

Štai vieną tokių iniciatyvų, dėl kurios mano savivaldybės senbūviai nuolatos kartoja žodį “rakštis”, noriu pasiūlyti visiems savivaldos politikams. Iki birželio 1 d. visos Lietuvos savivaldybių tarybos turi nustatyti savo taikomus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus ir tai yra galimybė daugeliui savivaldybių mažu žingsneliu padaryti kai ką didelio bei svarbaus – paskatinti darbo vietų kūrimąsi.

Darbo vieta – tai jūsų socialinė garantija

Kodėl reikia darbo vietų? Todėl, kad Lietuvos regionai yra gilioje socialinėje ir ekonominėje krizėje. Juos persmelkia nedarbas, visuotinis žmonių priklausymas nuo valdžios malonės (išmokų bei visokiausių kompensacijų), o vilties gyventi geriau ugnelė rusena vis silpniau.

Darbo vieta – tai geriausia socialinė apsauga bet kuriai šeimai. Darbo vietai tiek ekonomine, tiek socialine ir netgi psichologine prasme negali prilygti jokia valstybinė socialinės globos schema, jokia pašalpa ar kompensacija. Galiausiai, darbo vieta yra būdas užtikrinti orų gyvenimą kiekvienam. Todėl valdžios rūpestis darbo vietų kūrimusi yra vienas svarbiausių šių dienų Lietuvos politikos uždavinių.

Nedarbas yra didelė ir svarbi Lietuvos problema. Štai balandžio mėnesio duomenimis nedarbas šalyje vis dar siekė 8.5 proc. Tik 22 savivaldybėse nedarbas buvo mažesnis nei šalies vidurkis, o  net 38 savivaldybėse nedarbas viršijo vidurkį. Taigi, beveik dviejuose trečdaliuose Lietuvos situacija išlieka labai bloga.

Nedarbo problemai spręsti reikalinga sutelkti Vyriausybės ir savivaldybių bendras pajėgas. Pabrėžiu – ir savivaldybių. Daugelis merų yra giliai įsitikinę, kad nedarbas yra ne jų problema, nes rinkimai juk jau praėjo. Tačiau tai netiesa, nes savivaldybės turi ypatingai dideles galimybes keisti darbo rinkos situaciją, o pirminė priemonė tam – naujos investicijos, ypač iš užsienio.

Nedarbą gali spręsti pačios savivaldybės per investicijų pritraukimą

Vietos ir užsienio kompanijų investicijos yra vienas geriausių būdų spręsti nedarbo problemą. Tai akivaizdu. Tačiau klausimas, kaip surasti ir privilioti investuotojus, yra didis merų galvos skausmas. Atsakymo paieška prasideda nuo tinkamų pagrindų investuotojui privilioti susikūrimo. Šie pagrindai yra darbo jėgos kvalifikacija, infrastruktūros būklė ir mokesčiai. Kitaip tariant, investuotojas ateidamas į kurią nors savivaldybę turi būti garantuotas, kad ten bus pakankamai žmonių, kurie galėtų dirbti jo įmonėje, kad jis įsikurdamas turės geras infrastruktūros sąlygas (nereikės pačiam rūpintis vandentiekio ar elektros laidų nutiesimu į būsimą fabriką) ir kad mokesčiai toje savivaldybėje bus jam palankūs, skatinantys ten kurtis.

Tinkamos kvalifikacijos darbo jėgos užtikrinimo klausimu savivaldybės kol kas, deja, yra antrinis žaidėjas. Tai yra Vyriausybės prerogatyva, bet šią situaciją reikia keisti ir tikiuosi, kad Seimas šio klausimo imsis.

Visgi savivaldybės vaidina lemiamią vaidmenį sukurdamos tinkamą infrastruktūrą ir nustatydamos savo mokesčius (nekilnojamojo turto, žemės ir įvairias rinkliavas), kurios gali būti labai rimtu paskatinimu investuotojui svarstant, kuriame Lietuvos kampelyje įskurti.

Mažinkime nekilnojamojo turto mokestį kuriantiems darbo vietas

Taip vadinami turto mokesčiai (nekilnojamojo turto ir žemės) yra tie mokesčiai, kurių dydžius savivaldybės gali laisviausiai koreguoti. Nekilnojamojo turto mokestis, kuris savivaldybių biudžetuose sudaro apie 3 proc. pajamų, yra itin svarbus keičiant verslo ir investavimo galimybes, t.y. kuriant naujas darbo vietas.

Savivaldybės pačios nustato nekilnojamojo turto mokestį 0,3-3 proc. nekilnojamojo turto vertės ribose. Juridinių asmenų (tame tarpe ir įmonių) nekilnojamam turtui savivaldybės dažniausiai taiko 1 proc. mokestį, o taip pat ir 3 proc. tarifą nenaudojamiems, apleistiems, neprižiūrimiems statiniams. Taip pat pačios savivaldybės nustato ir įvairias mokesčio lengvatas.

Daugelis savivaldybių šiuo metu turėtų susidurti su gana svarbia teorine dilema: ar siekti surinkti tik maksimalų galimą lėšų kiekį iš nekilnojamojo turto mokesčio kuo mažiau pabloginant verslo galimybes, ar į mokestį, kuris sudaro tik 3 proc. savivaldybės biudžeto, žvelgti kaip į investutotojų viliojimo ir vietos verslo plėtimosi skatinimo įrankį?

Aš renkuosi antrąjį požiūrį, nes nekilnojamojo turto mokestis yra labai nesudėtingai administruojamas ir juo galima sukurti nemenkas paskatas verslo plėtrai. Siūlau susieti nekilnojamojo turto mokesčio dydį su įmonės sukuriamomis naujomis darbo vietomis.

Kuo daugiau naujų darbo vietų sukuri, tuo mažesnį mokestį moki. Tokį mokesčio mažinimo mechanizmą galima nustatyti, nes praktika tam jau yra. Štai mano Marijampolėje yra Mokesčių lengvatų komisija, kuri pagal nustatytą tvarką gali mažinti nekilnojamojo turto mokestį įmonėms, kurios per metus sukūrė ne mažiau kaip 5 darbo vietas savivaldybėje registruotiems gyventojams. Jeigu įmonė atitinka šį kriterijų, komisija gali taikyti mokesčio lengvatą – mažinti nustatytą 1 proc. mokesčio tarifą 1 nuošimčiu už kiekvieną sukurtą darbo vietą. Sumažinimas negali viršyti 50 nuošimčių nuo tarifo.

Tačiau čia ir glūdi problema. Sprendimą priima kažkokia komisija. Sudaryta iš administracijos darbuotojų ir politikų, o galutinį sprendimą dėl lengvatos skyrimo tvirtina taryba. Todėl sprendimas gali būti politizuotas. Nei viena įmonė negali būti garantuota, kad kurdama darbo vietas ji lengvatą gaus. Juo labiau jei dar tai įmonei reikia kažkur kreiptis, kažko prašyti – tai tiesiog yra nepatogu.

Todėl imkimės naujovės – savivaldybių tarybose priimdami sprendimus dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo įveskime aškius laiptelius, kuriais kopdamas kiekvienas darbdavys galėtų matyti ir automatiškai mažėjantį jam taikomą nekilnojamojo turto mokestį.

Galime rinktis ir variantą, kurį pateikiau iš Marijampolės mokesčių lengvatų nustatymo tvarkos. Tiesiog perkelkime minėtą nuostatą į aiškius tarybos sprendimus ir automatizuokime mokesčio mažėjimą. Galime pasirinkti ir kitus būdus, pavyzdžiui, nustatyti tokius laiptus: 101 arba daugiau naujų darbo vietų – 0,4 proc. nekilnojamojo turto vertės mokesčio tarifas; 81-100 darbo vietų – 0,5 proc. tarifas; 61-80 – 0,6 proc.; 41-60 – 0,7 proc.; 21-40 – 0,8 proc.; 5-20 – 0,9 proc.; 4 ir mažiau naujų darbo vietų – 1 proc. nekilnojamojo turto vertės tarifas. Tai paprasta ir aiški mokesčio lengvatų nustatymo tvarka.

Tokios tvarkos nustatymas būtų nedidelis žingsnelis pirmyn. Netgi sakyčiau simbolinis, bet skatinantis kitų didelių procesų pradžią. Pirmiausiai, savivaldybės, priėmusios tokį sprendimą, iš karto kiltų investicinės aplinkos palankumo reitinguose. Tokia tvarka būtų įvertinama kaip gera pradžia investuotojui atkreipiant dėmesį į savivaldybę. Jeigu investuotojas užsikabintų ir ši priemonė padėtų jį privilioti į savo savivaldybę – tai jau didelis žingsnis pirmyn. Ne tik darbo vietos, bet ir papildomos įplaukos į savivaldybių biudžetą per gyventojų pajamų mokestį, kuris sudaro daugiau nei trečdalį daugelio savivaldybių biudžetų.

Visiškai supaprastintai žvelgiant nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos sukeltas trumpalaikis pajamų praradimas savivaldybės biudžete paskatintų darbdavį sukurti bent keletą naujų darbo vietų, ar atvestų naują investuotoją. Tai ilgajame laikotarpyje savivaldybės biudžetą per gyventojų pajamų mokestį papildytų tokia suma, kuri būtų kone dešimt kartų didesnė nei buvę praradimai.

Kviečiu savivaldybes atkreipti dėmesį į galimybes mažinti nekilnojamojo turto mokestį kuriantiems darbo vietas. Taip pat raginu tokius naujus tarybų narius, kaip aš pats, kuriuos senbūviai dažnai vadina “rakštimi”, inicijuoti sprendimus. Tik mūsų, jaunų politikų, iniciatyvos gali išjudinti sustabarėjimą ir trumparegiškumą savivaldoje. Gyventojai to iš mūsų tikisi, todėl mes, naujos kartos politikai, negalime jų nuvilti.

Andrius Vyšniauskas, Marijampolės savivaldybės tarybos narys

MARIJAMPOLĖS SAVIVALDYBĖ PASIEKĖ NAUJĄ SKOLŲ BANKAMS „REKORDĄ“

MARIJAMPOLĖS SAVIVALDYBĖ PASIEKĖ NAUJĄ SKOLŲ BANKAMS „REKORDĄ“

Kęstutis Traškevičius

Marijampolės savivaldybės tarybos TS-LKD frakcijos narys

           Kai profesionalūs atletai pasiekia asmeninius rekordus (toliau negu kada nors numeta diską ar nustumia rutulį, daugiau negu kada nors įmuša įvarčių ar pelno taškų), tiek juos palaikantys sporto mėgėjai, tiek patys sportininkai labai džiaugiasi. Bet kai įmonė, įstaiga, organizacija ar eilinis pilietis padidina savo įsiskolinimus bankams iki jiems rekordinio lygio, tai jau kelia ne pasididžiavimą, o susirūpinimą dėl to, kaip ir kada skolas pavyks grąžinti. O jei pasiskolintos sumos yra didelės, tai gali kilti ir nerimo kupini klausimai: ar paskola ir palūkanos neprives prie bankroto, ar antstolis iš varžytinių neparduos buto ir kito turto?

Marijampolės savivaldybė 2014 metus užbaigė pasiekdama panašų liūdną „rekordą“. Jos įsiskolinimai bankams per metus padidėjo daugiau kaip trečdaliu milijono ir pirmą kartą per savivaldybės veiklos istoriją viršijo 30 milijonų litų ribą. Nelabai turėtų džiuginti ir faktas, kad per paskutinius 15 metų savivaldybės skolos kredito įstaigoms grėsmingai augo ir padidėjo daugiau kaip 10 kartų nuo mažiau kaip trijų iki daugiau kaip 30 milijonų litų (žr. lentelę). Nors savivaldybės administracijos Finansų it biudžeto departamento direktorė 2014 m. kovo 14 d. Miesto laikraštyje atspausdintame interviu žadėjo savivaldybės paskolų portfelį per 2014 metus sumažinti 1,5 milijonų litų, šiems lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti. Bet, atrodo, kad Marijampolės valdininkams dėl tokių dalykų galvos neskauda, nes 2015 metų savivaldybės biudžeto projekte vietoje spartaus skolų mažinimo priemonių jie numatė, kad savivaldybė šiais metais vėl ims paskolų už 1 milijoną eurų (3,45 mln. litų).

Savivaldybės skolos bankams šiandien būtų mažesnės, jei savo laiku būtų išvengta klaidų vykdant J.Basanavičiaus aikštės viešųjų erdvių sutvarkymo projektą. Dar 2012 metais Centrinė projektų valdymo agentūra nefinansuojamomis iš Europos Sąjungos lėšų pripažino 1,21 mln. litų siekiančias J.Basanavičiaus aikštės rekonstrukcijos išlaidas. Be to, nustatyta, kad rengiant aikštės rekonstrukcijos konkursus buvo pažeistos Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos perkant rangos darbus, techninę priežiūrą ir projekto vykdymo priežiūrą. Ši iš ES fondų negauta suma buvo padengta paskolos lėšomis (www.lzinios.lt , „Dėl milijono galvos neskauda“, Kazys Kazakevičius, 2012 m. kovo 30 d.).

Finansų ir ekonomikos komiteto posėdžio, vykusio 2015-02-04, metu komiteto nariai buvo informuoti, kad už netinkamai organizuotą J.Basanavičiaus aikštės rekonstrukcijos darbų konkursą Valstybės kontrolė nubaudė Marijampolės savivaldybę apie 700 tūkst. litų bauda, kuri iš savivaldybės biudžeto lėšų buvo sumokėta 2014 m. rudenį. Taigi vien dėl to, kad nenorėta ar negebėta pagal įstatymus įgyvendinti J.Basanavičiaus aikštės viešųjų erdvių sutvarkymo projektą, savivaldybės skolos bankams faktiškai buvo padidintos beveik 2 mln. litų.

Savivaldybės skolos bankams didėjo ir todėl, kad kasmet buvo didinamos išlaidos savivaldybės administracijai išlaikyti. Ir nors gyventojų savivaldybėje per daugiau kaip 15 metų sumažėjo 22 procentais nuo 74500  iki 58023, Marijampolės savivaldybės valdininkų gretos kasmet buvo ne mažinamos, o plečiamos didinant darbuotojų skaičių patikimais valdančiųjų partijų narių, giminių ir draugų kadrais. Vien nuo 2011 iki 2015 metų valdininkų skaičius išaugo nuo 251 iki 276, o užimtų etatų skaičius savivaldybės administracijoje – nuo 231,5 iki 258,75. Šiandien tarp Marijampolės valdininkų sunku būtų rasti žmogų, kuris nepriklausytų kuriai nors valdančiajai partijai.

Žinoma, kad tokiam gausiam valdininkų aparatui išlaikyti iš savivaldybės biudžeto kasmet skiriami solidūs asignavimai (2014 m. – beveik 7,5 mln. litų, 2013 m. – 7 mln. litų). O juk jei administracijos darbuotojų skaičius būtų trečdaliu, ketvirtadaliu ar penktadaliu mažesnis, kasmet būtų sutaupoma nuo 1 iki 2 mln. litų, o per 15 metų – nuo 15 iki 30 milijonų. Tad akivaizdu, kad jei per pastaruosius 15 metų Marijampolėje nebūtų buvę tokio ženklaus valdininkų skaičiaus didinimo, savivaldybės skolos bankams galėjo būti bent 50 procentų mažesnės.

Bet paskolas ne tik reikia grąžinti. Už jas tenka mokėti ir nemažas palūkanas. Finansų ir biudžeto departamento pateikta informacija patvirtina, kad Marijampolės savivaldybė už paimtas paskolas per 15 metų bankams jau sumokėjo daugiau kaip 9 milijonų litų palūkanų (žr. lentelę). Mūsų nedidelei savivaldybei tai yra didžiulės lėšos. Jos buvo padengtos iš savivaldybės mokesčių mokėtojų pinigų. O juk už 9 milijonus būtų buvę galima sutvarkyti daug kvadratinių metrų duobėtų miesto gatvių, šaligatvių ir kaimo kelių, atlikti kitų naudingų darbų savivaldybės žmonėms.

Ar toks neatsakingas elgesys su finansais, kai buvo prarasti milijonai litų negautų ES pinigų, sumokėtų baudų ir palūkanų, išlaidavimo plečiant savivaldybės administraciją forma, nėra nusikalstamas prieš vietos bendruomenę? Ar savivaldybę į skolų liūną tempę ir tebetempiantys asmenys neturėtų už tai deramai atsakyti?

Kad galėtumėte susidaryti nuomonę dėl atsakymų į šiuos klausimus, vertėtų prisiminti už Marijampolę kur kas didesnio Jungtinių Amerikos Valstijų Detroito miesto istoriją. Šį miestą, tituluojamą Amerikos automobilių sostine, JAV federalinis teismas 2013 m. pabaigoje pripažino bankrutavusiu dėl didelių skolų, o tų pačių metų spalio 10 dieną buvęs Detroito meras Kwame Kilpatrickas, ėjęs šias pareigas 2002–2008 m., buvo nuteistas 28-eriems metams kalėti. Politikas pripažintas kaltu pagal 24 kaltinimus, tarp jų, reketavimą, sukčiavimą, mokesčių vengimą ir prievartavimą duoti kyšius (www.lrt.lt „JAV teismas pripažino Detroitą miestu-bankrotu“, ELTA, 2013 m. gruodžio 4 d.). Prokurorai argumentavo, kad K.Kilpatrickas vilkino savivaldybės konkursų nugalėtojų paskelbimą, kol bendrovės sutikdavo sumokėti didžiules sumas jo draugui, kuris gavo bent 83 mln. dolerių ir tuos pinigus pasidalijo su K.Kilpatricku (www.lzinios.lt , „Detroito meras už korupciją nuteistas kalėti 28 metus“, BNS, 2013 m. spalio 11 d.).

Internetiniuose portaluose yra pakankamai informacijos apie tai, kad Detroite per keletą dešimtmečių gyventojų sumažėjo dvigubai, o miestas netgi nebeįstengia užtikrinti gatvių apšvietimo: sutemus net 40 proc. žibintų lieka išjungti (www.lrytas.lt , „Buvusi automobilių sostinė Detroitas paskelbė bankrotą“, BNS ir lrytas.lt inf., 2013 m. liepos 19 d.). Šie faktai primena šiandieninės Marijampolės realybę, kur tamsiu paros metu daugumoje gatvių dega tik kas antras lauko šviestuvas, o gyventojų skaičius mieste kasmet ženkliai mažėja.

Tad jei per artimiausius 15 metų Marijampolės savivaldybė išlaikys panašią skolų bankams auginimo tendenciją ir jas, kaip per praėjusius 15 metų, vėl padidins nebūtinai dešimt kartų, bet bent 3 kartus (nuo 30 iki 90 milijonų skaičiuojant litais), tai yra tikimybė, kad ir Lietuvos automobilių sostine tituluojamą Marijampolę ištiks Amerikos automobilių sostinės Detroito likimas, o kuris nors savivaldybės meras, kaip ir jo amerikietis kolega, atsidurs už grotų už neatsakingą finansų valdymą.

Vis dėlto tikėkimės, kad vietos valdžia atsitokės ir su kreditoriniais įsiskolinimais bankams artimiausiais metais elgsis išmintingiau. Tikėkimės, kad ateityje bus ne gerinami skolų bankams „rekordai“, bet mažinimas savivaldybės paskolų portfelis, palengvindamas palūkanų naštą kukliam savivaldybės biudžetui. Tada visi galėsime ramiau gyventi, nesijaudindami dėl galimos blogiausios baigties Marijampolei ir joje gyvenantiems žmonėms.

 

Lentelė. Marijampolės savivaldybės skolos bankams ir sumokėtų palūkanų dydžiai

Metai

Įsiskolinimas bankams metų pabaigoje,

tūkst. Lt

Sumokėta palūkanų bankams už paskolas per metus,

tūkst. Lt

2000 2934,0 X
2001 3706,0 X
2002 5000,0 318,4
2003 7419,1 282,1
2004 9869,3 335,5
2005 12250,0 361,4
2006 17449,4 439,4
2007 22219,2 718,4
2008 24260,3 1137,6
2009 22696,0 1496,1
2010 24704,2 1008,5
2011 27943,5 912,5
2012 28797,5 915,7
2013 29977,9 759,7
2014 30354,9 683,2
Iš viso sumokėta palūkanų bankams: 9368,5

 

Milijonai Marijampolei. Kaip juos naudosime?

Milijonai Marijampolei. Kaip juos naudosime?

Įspūdingi skaičiai

jankauskas-kostas-img_1066Marijampolės savivaldybės viešojo sektoriaus bei ūkio subjektams Europos Sąjungos (ES) parama 2007-2013 m. – daugiau kaip 300 milijonų litų – skirta 115 projektų. Taip ES siekė mažinti atskirtį tarp regionų, nedarbą, didinti gyventojų pajamas. Pagrindinės investicijos skirtos gerinti gyvenamąją aplinką ir a tnaujinti viešąsias erdves. Tiek daug savivaldybės biudžeto lėšų šiems poreikiams nebūtume galėję skirti. Savivaldybių tarybos turi rūpintis tinkamai sutvarkyti infrastruktūrą, kad aplinka būtu graži, patraukli ir skatintų verslo plėtrą. Bet toks ES paramos naudojimas darbo rinkai ir ekonomikai turi menką vertę. Investuojant į infrastruktūrą, viešojo sektoriaus pastatus, atsiranda eksploatacinės išlaidos. 2007-2013 metais neturėjome patirties, kaip planuoti ES paramos naudojimą, svarbiausia buvo bet kokia kaina įsisavinti lėšas. Neskaičiavome, kaip jas „įdarbinti“, kad jos padėtų kurti darbo vietas, didėtų atlyginimai. Perdėtas dėmesys infrastruktūrai daugeliu atveju nepaskatino regionų ir atskirų savivaldybių ekonominės plėtros. Tai iliustruoja Marijampolės pavyzdys. Gyventojų surašymo duomenimis, 1989 metais mieste gyveno beveik 51 tūkst. gyventojų, 2001 m. – beveik 49 tūkstančiai, o šių metų pradžioje nebuvo nė 39 tūkstančių.

Rinkimai svarbiau?

Dabar, kai vyksta svarbūs procesai programuojant ES paramą, Lietuvoje pagrindinis dėmesys skiriamas rinkimų kampanijoms. Dar pusmetis – ir ką nors esminio pakeisti bus neįmanoma. Marijampolės savivaldybė per regioninius projektus, kurie aprobuojami Marijampolės regioninės plėtros taryboje, praėjusį laikotarpį gavo beveik 100 milijonų litų ES paramą. 2014 – 2020 metais tikimasi panašios sumos. Kur naudosime paramos lėšas, bendruomenėje plačiau dar nesvarstyta, naujoji Regiono plėtros taryba rinksis ne anksčiau kaip gegužės mėnesį. Ar nekartosime tų pačių klaidų, nors patirties, atrodytų, turime daug?

Pagrindas nerimui

Kaip minėjau, 2007-2013 metų ES parama nepaskatino daugelio savivaldybių plėtros, atotrūkis tarp regionų didėjo. Ekonomiškai silpniems nepakanka kvalifikuotos darbo jėgos – daug žmonių išvyko, skirtingai nei didmiesčiuose, kur
dominuoja aukštos kompetencijos darbuotojai, gebama pritraukti daugiau ES lėšų, plėtojama aukštos pridėtinės vertės ekonomika. O štai Marijampolė praėjusiame paramos laikotarpyje, naujausiais statistiniais duomenimis, pagal sukuriamą Bendrąjį vidaus produktą atrodė blogai. Lyginant su kitais regionais, Marijampolės regione mažiausia gyventojų su aukščiausiu išsilavinimu dalis, maža perkamoji galia, nes čia atlyginimai gerokai mažesni nei kituose didesniuose miestuose (devinta vieta tarp dešimties regionų), o vidutinės pajamos vienam namų ūkio nariui – mažiausios Lietuvoje. Štai todėl mūsų moderniame miesto centre mažoka gyvybės. Stambių įmonių Marijampolėje, kaip ir gyventojų, sumažėję. Verslą plėtoti sudėtinga, nes trūksta palankios aplinkos ir darbščių, kvalifikuotų darbuotojų.

Kaip nebūti „uodegoje“?

Visiems regionams 2007–2013 metų finansavimo laikotarpiu buvo numatytos tos pačios priemonės, neįvertinant specifikos ir poreikių. O juk Marijampolėje tokio masto turizmo kaip Dzūkijoje ar Utenoje niekada nebus, dzūkai savo ruožtu niekada nepasieks marijampoliečių žemdirbių lygio. Į tai reikėtų atsižvelgti skirstant ES lėšas ateityje. Būtina savivaldybių biudžetus finansuoti taip, kad jie tiesiogiai priklausytų nuo sėkmingos ūkio (verslo) subjektų veiklos ir darbo vietų skaičiaus. O į biudžetą surinktas gyventojų pajamų mokesčio perviršis neturėtų būtų atiduodamas valstybės biudžetui. Tai galėtų pakeisti ydingą kompensacinę socialinę politiką ir suteiktų stimulą
regionui augti.

Kostas Jankauskas
Marijampolės savivaldybės
tarybos narys
TS-LKD frakcijos narys

KIEK MARIJAMPOLĖJE „IŠPLAUTA“ EUROPOS PARAMOS MILIJONŲ?

KIEK MARIJAMPOLĖJE „IŠPLAUTA“ EUROPOS PARAMOS MILIJONŲ?

kestutis traskeviciusPer 2007 – 2013 m. laikotarpį Marijampolėje įsisavintos ženklios Europos Sąjungos paramos sumos. Savivaldybės administracijos atstovų skaičiavimais jos sudarė apie 150 milijonų litų. Vien Marijampolės centro sutvarkymui panaudota apie 80 milijonų. Skaičiai iš tiesų įspūdingi. Išgražėjo Marijampolės centrinės dalies viešosios erdvės, tad, atrodo, reikėtų tik džiaugtis. Bet ar už tokias paprastam miestelėnui sunkiai suvokiamas pinigų sumas nėra padaryta per mažai? Ar nebuvo galima sutvarkyti atokiau nuo miesto centro esančių duobėtų gatvių ir šaligatvių? Ar ES paramos lėšos negalėjo būti naudojamos skaidriau ir efektyviau? Ar Marijampolėje nebuvo „plaunami“ europiniai pinigai?

2014 m. gegužės 9 d. Miesto laikraščio straipsnyje „Pinigų laidojimas“ buvo rašoma apie ES fondų valdymo ydingumą, leidžiantį įvairioms projektus administruojančioms firmoms sėkmingai įsisavinti milijonines sumas. Straipsnio autoriaus kritikos, abejočiau ar visai pagrįstai, susilaukė Euroregiono Nemunas Marijampolės biuras, per 15 veiklos metų įvykdęs projektų už 55 milijonus litų, t.y. viso labo maždaug po 3,5 milijono litų kasmet, iš kurių nemaža dalis dar turėjo tekti ir partneriams iš kaimyninių pasienio šalių. Tai toli gražu neprilygsta Marijampolės savivaldybės administracijos vykdytų projektų apimtims. Tad norėtųsi giliau pažvelgti ten, kur galima pamatyti didesnę problemą.

Ar Marijampolės savivaldybės administracijos vykdyti viešieji daugiamilijoninės vertės pirkimai yra skaidrūs, kyla pagrįstų abejonių. Tai patvirtina tas faktas, kad penkis iš septynių Marijampolės regioninio centro kompleksinės plėtros 2008-2013 metų investicinės programos projektų, kuriems buvo naudojamos minėtos per 80 milijonų litų siekusios europinės lėšos, laimėjo viena ir ta pati statybų bendrovė, į kurios sąskaitą už atliktus darbus buvo pervesta per 60 milijonų litų. Bet nebūkime pavyduoliai. Gal jaudinamės visai be reikalo? Gal viskas vyko labai sąžiningai?

Iš savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktos informacijos aiškėja, kad skaidrumo vykdant minėtų projektų viešuosius pirkimus stigo. Štai paskelbus konkursą J.Basanavičiaus aikštės viešųjų erdvių sutvarkymui, buvo gauta 13 pasiūlymų. Tačiau nugalėtoja buvo paskelbta ne mažiausią beveik 6 milijonų litų kainą pasiūliusi bendrovė, o pagal kainos dydį tik ketvirtą pasiūlymą, siekusį beveik 9 mln. litų, pateikusi statybų firma. Taigi, atrodo, J.Basanavičiaus aikštę sutvarkyti buvo galima 3 mln. litų pigiau.

Savivaldybei organizuojant miesto centrinės dalies, apribotos Bažnyčios, J.Bendoriaus, Laisvės, V.Kudirkos ir Gedimino gatvėmis, viešųjų erdvių sutvarkymo konkursą, buvo gauti 5 pasiūlymai. Mažiausia pasiūlyta kaina tuomet siekė kiek daugiau nei 14 milijonų litų. Tačiau toks konkurso rezultatas, matyt, kai kam netiko, todėl visi gauti pasiūlymai buvo atmesti ir organizuotas antras pakartotinis viešasis pirkimas, kurį už beveik 22 mln. litų sumą laimėjo jau kitas pretendentas. Tad šis miesto centrinės dalies viešųjų erdvių sutvarkymo projektas, ko gero, galėjo būti įgyvendintas bent 7 milijonais litų pigiau.

Specialiųjų tyrimų tarnyba 2014 metais atliko korupcijos rizikos analizę Marijampolės savivaldybėje, kurios metu analizavo socialinio būsto administravimo ir nuomos bei viešųjų pirkimų organizavimo ir vykdymo kontrolės sritis. Jos metu nustatyta ir korupcijos rizikos veiksnių, kurie gali lemti nepakankamą skaidrumą ir objektyvumą minėtose veiklos srityse. Konstatuota, kad yra nepagrįstai daug atvejų, kai prekės, paslaugos ar darbai perkami apklausos būdu ir pan. Informacija apie tai 2014-12-15 buvo paskelbta tarnybos interneto puslapyje (http://www.stt.lt/lt/naujienos/ , „Atlikta korupcijos rizikos analizė Marijampolės savivaldybėje“).

Viešieji pirkimai yra pasirinkti ir Valstybės kontrolės prioritetine sritimi. To priežastis – garsioji „otkatų“ sistema, dėl kurios valdininkai, gaudami nedideles algas, neretai pasistato namus, proteguodami nereikalingus visuomenei projektus, „reikalingus“ žmones ar leisdami dirbtinai išpūsti užsakymų sąskaitas. Ne paslaptis, kad „otkatas“, t.y. valdininko ar kelių valdininkų dalis nuo užsakymo sumos, siekia iki 10 proc., kartais ir daugiau. Viešųjų pirkimų tarnybos prieš keletą metų atliktas tyrimas rodo, kad neskaidriausios viešųjų pirkimų sritys, tiekėjų nuomone, yra statyba ir medicina (www.delfi.lt , „Valstybės kontrolė – prieš „otkatų“ sistemą“, Teodora Rašimaitė, 2012 m. kovo 31 d.).

Gudragalviai Marijampolės valdininkai tikriausiai ras daugybę priežasčių ir biurokratinių pasiteisinimų, kodėl vykdydami Marijampolės viešųjų erdvių sutvarkymo projektus kai kuriais atvejais nenorėjo parinkti mažiausias kainas siūliusius rangovus, ir dėl to darbų kainos ženkliai padidėjo. Kas dabar benustatys, kokios sumos iš Europos paramos milijonų „nubyrėjo“ į jų kišenes? Vis dėlto, kadangi Marijampolės savivaldybė negarsėja ypatingu skaidrumu, be to, sklando kalbos, kad per 2007 – 2013 m. laikotarpį kai kurie Marijampolės savivaldybės klerkai pasistatė namus ar atliko brangiai kainavusius turimų būstų remontus, yra tikėtina, kad „otkatų“ sistema sėkmingai egzistuoja ir Marijampolėje. Dešimt procentų nuo įsisavintų 150 milijonų sudaro 15 milijonų. Tad kas gi galėtų paneigti galimybę, kad mūsų savivaldybėje per praėjusį europinės paramos programavimo periodą nebuvo „išplauta“ iki 15 milijonų litų? Bet, kaip sakoma, nepagautas – ne vagis. Nors ir sunku būtų nesutikti, kad už 150 milijonų litų Marijampolėje buvo galima padaryti žymiai daugiau.

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Marijampolės skyriaus pirmininko Valdo Pilecko nuomone, įsisavinant ES paramą Sūduvos sostinėje 2014 – 2020 m. skaidrumo privalo būti daugiau, o lėšos turi būti naudojamos daug efektyviau.

Norėtųsi tikėti, kad taip ir bus, nors yra žinoma, kad pažaboti kai kurių valdininkų godumą – sunkiai įveikiamas uždavinys ne tik Marijampolėje. Bet, kaip skelbia populiarus posakis, viltis miršta paskutinė. O jai užgesti turėtų neleisti besiplečianti viešųjų pirkimų organizavimo elektroninėje erdvėje praktika.

Kęstutis Traškevičius
Marijampolės savivaldybės tarybos TS – LKD frakcijos narys

A. Kubilius. Dvi Lietuvos: kodėl socialdemokratams nerūpi paprastas provincijos žmogus?

A. Kubilius. Dvi Lietuvos: kodėl socialdemokratams nerūpi paprastas provincijos žmogus?

Kaip žinome, kolegos socialdemokratai prieš kiekvienus rinkimus neužmiršta pakartoti, kad jiems rūpi kiekvienas žmogus. Kad būtų stipriau, dar pabrėžia, kad jiems ypač rūpi kiekvienas paprastas žmogus. Suprask, konservatoriams nerūpi.

Dvi politikos: darbas ar pašalpos?

Socialdemokratai galvoja, kad valstybė turi rūpintis žmogumi, jį apgaubdama valstybine socialine globa. Po rinkimų tas socialdemokratų rūpestis sustoja ties didinama minimalia alga ir atkuriamomis pašalpomis. Ir nieko daugiau. Ir didesnė minimali alga, ir bedarbio pašalpos yra reikalingos, bet jeigu valdžia nieko daugiau nedaro, kad padėtų tam paprastam žmogui, tai tiek minimali alga, tiek pašalpos yra tik patogus būdas valdžiai bėgti nuo esminių reikalų, nuo savo esminės atsakomybės ir taip slėpti savo nepajėgumą ką nors daugiau nuveikti. Žmogui tiek minimali alga, tiek pašalpa padeda visai menkai, o kartais net priešingai – toks tariamas rūpestis žmogui tiesiog kenkia. Bent jau tuo, kad jam sukuria iliuziją, kad ne pats žmogus turi savimi pasirūpinti. Galų gale ir nesenai Statistikos departamento paskelbti duomenys, kad santykinio skurdo lygis valdant socialdemokratams ne sumažėjo, bet priešingai – išaugo net 2 procentais, turėtų versti net ir socialdemokratus suvokti, kad jų realizuojamas rūpestis žmogumi yra visiškai neefektyvus.

Konservatoriai sako ir elgiasi kitaip nei socialdemokratai: jie teigia, kad labiausiai žmogui padeda jam sudaryta galimybė dirbti, dirbti sunkiai ir atitinkamai užsidirbti. Pagal konservatorius, meškere, o ne žuvimi valdžia turi pasirūpinti. Galimybė pačiam savo rankomis sukurti savo šeimai europietišką gerovę – tai yra raktas į asmeninę, į savo šeimos sėkmę, galų gale – ir į visos šalies sėkmę. Kad tai pasiektum, reikia ir to, kad tave šeima tinkamai išauklėtų ir kad mokykla tinkamai išmokytų bei taip parengtų darbui, sunkiam ir atkakliam darbui.

Darbas, darbo vietos, galimybė žmogui dirbti ir užsidirbti, o ne minimali alga ir didesnės nedarbo pašalpos konservatoriams yra svarbiausias rūpesčio kiekvienu žmogumi įrankis. Ne veltui dar didysis konservatorius Ronaldas Reiganas vieną iš savo nemirtingų trumpų frazių skyrė šiai temai, labai paprastai pasakydamas, kad „Geriausia socialinės rūpybos programa yra darbas“ (angl. „The best social programme is a job“).

Ekonominių krizių ar valdžios klaidų sukeltas nedarbas yra skaudžiausia socialinė rykštė, žlugdanti asmens orumą, šeimų tvirtumą, atimanti vaikams perspektyvą, galų gale – skatinanti emigraciją į londonus ir dublinus ar bent jau migraciją iš nedarbo plakamos, atsiliekančios provincijos į savaime augančius didmiesčius.

Nedarbas: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas

2008-ųjų rudenį smogusi didžiausia globali ekonominė krizė skaudžiausiai ir smogė Lietuvos žmonėms per dramatiškai išaugusį nedarbą. Tokiai krizei negailestingai šluojant darbo vietas, aukštas nedarbo lygis buvo neišvengiama pasekmė. Ypač todėl, kad prieš tai ekonomika buvo „perkaitusi“ ir pilna „burbulų“. Lietuvoje vien statybų burbulai, „sproginėdami“ po 2008-ųjų, su savimi nusinešė dešimtis tūkstančių darbo vietų. Tuo metu desperatiškai rūpinomės ne tik kaip negailestingai taupant sustabdyti valstybės finansų griūtį, bet ir kaip įgyvendinant radikalius ekonomikos skatinimo instrumentus padėti verslui bei sustabdyti darbo vietų griūtį. Ne viską pavyko padaryti, skausmo buvo daug, daug nevilties ir emigracijos, bet taip, kaip staigiai griuvome į krizės prarają, lygiai taip pat, suvaldžius esmines makroekonomines problemas, vėliau staigiai pradėjome lipti iš duobės: iš pradžių pradėjo atsigauti eksportas, jau 2010 metais pradėjo augti BVP, verslas vėl pradėjo didinti savo gamybos apimtis ir pamažu, nedrąsiai kurti naujas darbo vietas. Pradėjo mažėti ir nedarbas.

2012 metais atėję į valdžią socialdemokratai neužmiršta pakalbėti apie jų ypatingą rūpestį naujomis darbo vietomis ir neužmiršta pasidžiaugti mažėjančiu nedarbu. Iš tiesų visą šį laiką nedarbas pamažu, bet nuosekliai mažėja, tačiau dėl to kokius nors ypatingus šios valdžios nuopelnus būtų sunku įžvelgti. Tai pirmiausia yra pačios ekonomikos, paties verslo, atsigavusio po krizės, nuoseklios plėtros rezultatas. Valdžia nei labai padeda verslui tai pasiekti, nei labai trukdo. Ir už tai galima būtų valdžiai padėkoti. Kaip matome iš 1 paveikslo, nedarbas Lietuvoje, pradėjęs mažėti dar 2010 metais, dar prie mūsų Vyriausybės, lygiais tokiais pat tempais mažėja ir dabar.

Atrodytų, esant tokioms makroekonominėms tendencijoms, kai nedarbas, skaičiuojant nedarbo vidurkį visos Lietuvos mastu, nuosekliai mažėja, būtų galima labai stipriai socialdemokratų ir nepeikti – vagos per daug negadina, leidžia ekonomikai riedėti mūsų per krizę sutvarkytais bėgiais, net ir taip garsiai sukritikuotos „naktinės“ mokesčių reformos rezultatų neatšaukia. Iš tiesų su tokiu požiūriu būtų sunku ginčytis.

Tačiau… Kaip visada – „velnias glūdi detalėse“. O nedarbo detalėse ir pasimato „dvi Lietuvos“. Visos Lietuvos mastu mažėjantis nedarbas mažėja pirmiausia todėl, kad jis sparčiai mažėja didmiesčiuose, tuo tarpu provincija vis dar yra apimta aukšto nedarbo ir jo mažėjimas yra stagnaciškai lėtas. Didmiesčiuose nedarbas sparčiai mažina pats atsigavęs verslas, ateinančios naujos investicijos, tuo tarpu provincijoje nedarbą palengva mažina pirmiausia vis dar dideli emigracijos ar migracijos skaičiai, o ne naujos darbo vietos. Provincija ir joje gyvenantis žmogus, nepaisant valdžios karštų šūkių apie rūpestį juo ir meilę jam, yra paliktas likimo valiai, todėl ir tenka konstatuoti, kad šiuo požiūriu valdžia laikosi principo, jog provincijoje – be darbo „skęstančiųjų“ gelbėjimas yra jų pačių reikalas. Jokios efektyvios darbo vietų kūrimo programos, jokios naujos regionų strategijos provincija nemato, nepaisant to, kad valdžia apie tai labai garsiai trimituoja.

Tačiau… Kaip visada – „velnias glūdi detalėse“. O nedarbo detalėse ir pasimato „dvi Lietuvos“. Visos Lietuvos mastu mažėjantis nedarbas mažėja pirmiausia todėl, kad jis sparčiai mažėja didmiesčiuose, tuo tarpu provincija vis dar yra apimta aukšto nedarbo ir jo mažėjimas yra stagnaciškai lėtas. Didmiesčiuose nedarbą sparčiai mažina pats atsigavęs verslas, ateinančios naujos investicijos, tuo tarpu provincijoje nedarbą palengva mažina pirmiausia vis dar didėli emigracijos ar migracijos skaičiai, o ne naujos darbo vietos. Provincija ir joje gyvenantis žmogus, nepaisant valdžios karštų šūkių apie rūpestį juo ir meilę jam, yra paliktas likimo valiai, todėl ir tenka konstatuoti, kad šiuo požiūriu valdžia laikosi principo, jog provincijoje – be darbo „skęstančiųjų“ gelbėjimas yra jų pačių reikalas. Jokios efektyvios darbo vietų kūrimo programos, jokios naujos regionų strategijos provincija nemato, nepaisant to, kad valdžia apie tai labai garsiai trimituoja.

Kaip pereiti nuo trimitų prie kastuvų

Tuoj po 2012 metų Seimo rinkimų, pamatę, kaip skiriasi žmonių balsavimas didmiesčiuose ir provincijoje, ėmėmės ieškoti gilesnių atsakymų, kas lemia tokius skirtumus. Be abejo, labai greitai atėjome prie paprastos išvados apie „dvi Lietuvas“: kad didieji miestai patys savaime po krizės sparčiai atsigauna, verslas, kuris yra juose įsikūręs, plečiasi ir auga, kuria naujas darbo vietas, tuo tarpu gilesnėje provincijoje matome stagnuojančią ekonomiką, nematome jokios verslo plėtros, ten neateina investicijos, nesikuria darbo vietos, todėl žmonės prislėgti tokios beviltiškos ir jokiai valdžiai nerūpimos situacijos, yra žymiai piktesni, nei gyvenantys didmiesčiuose, todėl ir balsuoja protestuodami, balsuoja už populistines partijas. Tokios partijos yra nepajėgios jokių problemų išspręsti ir todėl dar giliau tą pačią provinciją stumia į atsilikimą, o žmones – į dar gilesnį nusivylimą.

Tai supratę pradėjome tartis dėl to, kad reikia keisti regionų vystymo politiką, kad reikia naujų ekonominių ir finansinių instrumentų, kurie realiai leistų savivaldybėms rūpintis ne tik gražesnėmis centrinėmis gatvėmis ar naujais baseinais, bet ir naujomis darbo vietomis. Daug kalbėjomės ir diskutavome įvairiose savivaldybėse, su ekspertais. Net įstatymo projekto koncepciją, kurią įgyvendinus būtų sukurta daug naujų vietinio ekonominio vystymo instrumentų, parengėme ir pateikėme Seimui.

Valdžia į mūsų siūlymą tartis dėl naujos provincijos vystymo politikos pasižiūrėjo taip pat kaip visada: pradėjo pati garsiai kalbėti apie naują regioninę politiką, apie naują rūpestį darbo vietų kūrimu provincijoje, premjeras ėmė važinėti po savivaldybes ir žadėti, kad tuoj, tuoj „ateis Godo“ ir provincija tiesiog sužydės. Bet realybė ir vėl yra kitokia: provincija yra palikta tai pačiai politikai, kuri iki šiol lėmė tą vis didėjantį skirtumą tarp dviejų Lietuvų, ir provincijoje gyvenančiam niekaip nesišviečia sulaukti svarbiausios galimybės: galimybės savo rankomis imtis darbo, sunkaus darbo, ir savo rankomis kurti savo šeimos gerovę.

Visos kalbos apie didelius europinius pinigus, kurie tuoj tuoj pasieks provinciją ir tariamai išspręs nedarbo problemas, tokiomis sąlygomis reiškia tik tai, kad savivaldybių merai ir toliau tuos pinigus leis tam, kad gražintų miestų ir miestelių centrines gatves ir šaligatvius, bet dar po kelių metų nebebus kam tais šaligatviais vaikščioti. Nes tęsiant tokią pat politiką, kokia iki šiol buvo įgyvendinama, kad ir su naujais ir didesniais pinigais, vis dėlto naujos kokybės ir naujų tikslų, orientuotų į darbo vietų kūrimą, nebus pasiekta.

Deja, socialdemokratų tradicija garsiai trimituoti apie naujus pasiekimus, ir mažai darbuotis „kastuvu“, kad tie pasiekimai tikrai atsirastų, nesuteikia daug vilties. O pasiekimo reikia vieno – naujos ekonominės vystymo politikos, skirtos provincijai, ir tam esantieji valdžioje turi dirbti ir sunkiai dirbti su tokios politikos kūrimo „kastuvu“, o ne vien tik tuščiai trimituoti tas pačias melodijas – kad jiems rūpi kiekvienas žmogus, ir ypač kiekvienas paprastas žmogus. Jeigu tikrai rūpėtų, tiek netrimituotų.

Kokios naujos darbo vietų politikos reikia provincijai?

Naujos „Darbo vietų provincijoje“ politikos reikia tam, kad tiek merus, tiek verslą, tiek žmones, gyvenančius provincijoje, ypač jaunus, kvalifikuotus, būtų galima įtikinti, kad darbo vietas apsimoka kurti provincijoje ir apsimoka likti gyventi toje pačioje provincijoje ir sau tinkamu darbu patiems savo šeimų gerovę ten kurti.

Pabandykime pasiaiškinti, kas lemia šiandieninį „provincijos tuštėjimo metą“, kodėl į provinciją vangiai ateina investicijos, kodėl nesikuria darbo vietos ir kodėl jauni žmonės nebegrįžta į provinciją.

Į viską yra vienas atsakymas: visur trūksta suinteresuotumo. Merai nėra suinteresuoti aktyviai dirbti ir patys asmeniškai rūpintis investicijų pritraukimu, nes savivaldybių biudžeto pajamos nepriklauso nuo naujų darbo vietų susikūrimo; verslas nėra suinteresuotas investuoti į tolimą provinciją, nes dėl to jam gali didėti logistikos sąnaudos, ir svarbiausia, tolimoje provincijoje jis neras svarbiausio – kvalifikuotos darbo jėgos; o jauniems specialistams nesinori likti provincijoje, nes joje nuobodu, nėra patrauklių darbo vietų, sunku įsikurti ir jaukiai gyventi jaunai šeimai, o dar ir darbas gali būti gana toli.

Naujoji mūsų siūloma „Darbo vietų provincijoje“ politika, nepanaikindama to, kas yra pasiteisinę dabar vykdomoje regioninėje politikoje, turi sukurti tai, ko dabar trūksta –suinteresuotumą. Suinteresuotumą savivaldybių, verslo ir jaunų specialistų, suinteresuotumą kurti provincijoje darbo vietas, kurtis patiems ir dirbti tam, kad sukurtum savo šeimos gerovę.

Kaip tą suinteresuotumą sukurti detaliai yra aprašyta mano jau minėtoje mūsų parengtoje Vietos ekonominio vystymo ir regioninės plėtros įstatymo koncepcijoje, kurią esame pateikę Seimui (galite rasti ČIA). Tačiau kalbant apibendrintai ir nesileidžiant į juridines detales, išskirčiau keletą esminių dalykų, ko naujai politikai reikia ir ką mes siūlome, kad tas suinteresuotumas atsirastų ir naujos darbo vietos ne tik savaime kurtųsi Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, bet ir savivaldos pastangomis atsirastų atsiliekančioje provincijoje.

Ko reikia savivaldai, kad ji rūpintųsi darbo vietomis provincijoje?

Pirmas klausimas – ko reikia savivaldai, kad ji taptų pirmiausia suinteresuota naujų darbo vietų kūrimu vietoje, o antra, ko reikia, kad ji sugebėtų tai padaryti.

Atsakymas paprastas – savivaldai reikia finansinės motyvacijos ir kvalifikuotų specialistų, kurie galėtų dirbti, pritraukdami naujas investicijas.

Finansinė motyvacija yra esminis dalykas – šiandien provincijos savivaldybės teritorijoje susikūrus naujoms darbo vietoms, savivaldos biudžeto pajamos, kuriomis galima finansuoti įvairias išlaidas, praktiškai nesikeičia. Taip yra todėl, kad provincijos savivaldybių biudžetų pajamos susideda iš dviejų dalių – provincijos savivaldybių biudžetams atitenka 100 proc. jos teritorijoje surenkamo Gyventojų pajamų mokesčio, o kiek trūksta išlaidoms finansuoti Finansų ministerija prideda iš valstybės biudžeto.

Jeigu savivaldybės teritorijoje atsiranda naujų darbo vietų, daugiau žmonių pradeda dirbti ir uždirbti. Todėl yra surenkama daugiau Gyventojų pajamų mokesčio į savivaldybės biudžetą, Finansų ministerija automatiškai mažina dotaciją iš valstybės biudžeto tiek, kad bendra suma, kuria disponuoja savivaldybė, lieka nepakitusi. Todėl merai yra labiau suinteresuoti realizuoti daugiau „gatvių gražinimo“ projektų iš ES lėšų nei rūpintis naujomis darbo vietomis ir investicijų pritraukimu. Šią mūsų mokesčių sistemos sisteminę ydą reikia keisti taip, kad nauja gyventojų mokesčių sistema nebežlugdytų savivaldos motyvacijos rūpintis naujomis darbo vietomis. Tai nėra labai paprastai ir populistiškai padaroma, reikia galbūt periminėti skandinavišką panašių mokesčių sistemą, kur gyventojų pajamų mokestis, kurį moka dirbantieji, susideda iš dviejų dalių – nacionalinės ir vietinės dalies. Tai reikalauja gilios specialistų diskusijos, tačiau akivaizdu, kad dabartinę „lietuvišką“ sistemą reikia radikaliai keisti.

Tik atsiradus tokiai finansinei savivaldybių motyvacijai galime tikėtis, kad merai ne tik važinės į Vilnių tam, kad ministerijose „pramuštų“ didesnius europinius pinigus pas save realizuojamiems „gatvių gražinimo“ ar naujų baseinų projektams, bet kad merai pradės važinėti ne tik į Vilnių, bet ir į užsienio sostines tam, kad ten susitikę su potencialiais investuotojais, juos argumentuotai įtikinėtų, kad jie padarys didžiulę klaidą neinvestuodami ir nekurdami savo verslo Tauragėje ar Marijampolėje. Tokiems verslams įsikūrus Tauragėje ar Marijampolėje ir sukūrus ten naujų darbo vietų, didėtų ir tų savivaldybių biudžeto pajamos. Dabar to tikrai nėra, todėl merams investicijos nelabai ir rūpi, o kai kurie merai (pvz. Marijampolės) sugeba netgi viešai pareikšti, kad jų savivaldybės žmonės nevergaus užsieniečiams. O Tauragės savivaldybės vadovybė su neslepiamu pasipriešinimu žiūri į sėkmingą Tauragės privačių verslininkų, valdančių verslo parką, iniciatyvą pritraukti daugiau užsienio investicijų į tą pačią Tauragę.

Savivaldybėms reikia ir kvalifikuotų specialistų, kurie profesionaliai galėtų dirbti su potencialiais investuotojais. Tam bent jau regionų centruose reikia kurti jungtinius centrinių agentūrų „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“ padalinius, kad jie bent jau pradiniame etape talkintų ir padėtų savivaldybėms dirbti su verslu ir investuotojais, kad nebepasikartotų Šiaulių savivaldybės atvejis, kai su vasiukinio investuotojo pasiūlymu savivaldybė nemokėjo profesionaliai dirbti.

Ko reikia verslui, kad jis kurtų darbo vietas provincijoje?

Antras klausimas – ko reikia verslui, kad jis būtų labiau suinteresuotas investuoti į provinciją.

Atsakymas vėlgi iš dviejų dalių. Pirma, jam turi finansiškai apsimokėti geriau investuoti į provinciją, nei į kokį nors didmiestį. Antra, net ir sukūrus finansinio skatinimo mechanizmą, verslas neinvestuos į kokią nors provincijos savivaldybę, jeigu nebus įsitikinęs, kad ten ras pakankamą kiekį jam reikalingos kvalifikuotos darbo jėgos.

Kaip sukurti finansinį verslo suinteresuotumą kurti darbo vietas provincijoje? Vienintelis proaktyvus ir lengviausiai realizuojamas instrumentas – tokiam verslo projektui suteikti europinę paramą, o verslui nustatomą tokio projekto kofinansavimo normą mažinti priklausomai nuo to, į kiek giliai ekonomiškai ir socialiai atsiliekančią savivaldybę verslas investuoja. Reikia laikytis „NBA principo“, pagal kurį atsiliekantys klubai turi pirmenybę pasikviesti geriausius naujokus. Taip pat ir su investicijomis: kuo labiau atsiliekanti savivaldybė, tuo mažesnė kofinansavimo norma, tuo lengviau pasikviesti investuotoją. Tam, be abejo, reikės ir to, kad Vyriausybė skelbtų Nacionalinį savivaldybių išsivystymo reitingą, kuris leistų objektyviai tokius paramos instrumentus naudoti.

Šiuo metu Vyriausybė lyg ir pradeda teikti panašaus pobūdžio europinę paramą investuotojams, kurie ryžtasi investuoti provincijoje, tačiau tai daro nesistemiškai, maža apimtimi, todėl sunku tikėtis kokių nors esminių pokyčių.

Kas šiuo metu labiausiai atbaido verslą nuo investicijų į provinciją – tai kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas. Nedarbas provincijoje didelis, o kam dirbti naujoje gamykloje – nėra. Tai skaudžiausias provinciją „žudantis“ paradoksas – jauni specialistai nelieka arba negrįžta dirbti atgal į provinciją, nes ten neranda patrauklių darbo vietų, nes jų verslas nesukuria, o verslas tokių darbo vietų nekuria, nes toje savivaldybėje neranda kvalifikuotų darbuotojų. Šis „užburtas neigiamas ratas“ yra skaudžiausia „provincijos tuštėjimo“ problema ir ji yra svarbiausia, kurią savivaldybės turi nedelsiant imtis spręsti.

Savivaldybės turi įgauti instrumentus ir šią problemą spręsti – nuo Pirmo būsto paramos jauniems specialistams programos iki nacionalinio biudžeto stipendijų fondų, priskirtų atskiroms savivaldybėms, su pareiga gavusiems tokias tikslines stipendijas vėliau grįžti dirbti į tą pačią savivaldybę. Ir, be abejo, reikalinga radikali profesinio ugdymo ir kvalifikacijos kėlimo sistemos pertvarka, sudarant žymiai didesnes galimybes vietos savivaldos ir vietinio verslo atstovams spręsti, kokias ugdymo programas tose institucijose reikia realizuoti, tam kad investuojantis į savivaldybės teritoriją verslas turėtų jam reikalingos kvalifikuotos darbo jėgos.

Aktyvūs merai, kuriems rūpi darbo vietų kūrimas, turėtų pasimokyti iš jau minėto aktyvaus Tauragės verslo, kuris savo privačia iniciatyva ėmėsi realizuoti gražią „Backto.lt“ programą, važinėdamas po didžiausias naujos emigracijos kolonijas Londone, Dubline, Skandinavijoje, susitikdamas su jaunais kvalifikuotais lietuvaičiais ir įtikinėdamas juos grįžti į Lietuvą, grįžti į tą pačią Tauragę ir imtis darbo tų pačių verslininkų pritrauktose užsienio investuotojų kompanijose. Šio projekto sėkmė tik dar kartą akivaizdžiai įrodo, kad darbo vietų kūrimui provincijoje pirmiausia reikia pačios provincijos entuziastingos iniciatyvos. Tokią iniciatyvą privalo rodyti ne tik privatus verslas, bet ir pačios savivaldybės. Jos turi būti tuo gyvybiškai suinteresuotos.

Ko reikia jauniems žmonėms, kad jie rinktųsi gyvenimą provincijoje?

Be abejo, pirmiausia reikia patrauklių darbo vietų, reikia darbo galimybės, kad jaunas žmogus galėtų, negailėdamas savo jaunatviškos energijos ir jėgų, dirbti daug, dirbti sunkiai, tam kad galėtų savo rankomis sukurti savo šeimos gerovę. Kad taip įvyktų, reikia, kad sėkmingai būtų realizuotos pirmosios dvi „Darbo vietos provincijoje“ programos dalys – turi atsirasti provincijos savivaldybių suinteresuotumas naujomis darbo vietomis ir verslo suinteresuotumas naujas darbo vietas kurti provincijoje.

Bet jaunam žmogui, jaunai šeimai, įsikuriančiai provincijoje, reikia ne tik patrauklaus darbo, reikia ir patrauklių gyvenimo sąlygų. Prienai neaplenks Vilniaus kultūriniu patrauklumu, bet gali Vilnių aplenkti patraukliomis sąlygomis jaunai šeimai įsigyti pirmąjį savarankišką būstą. Tam reikia Pirmojo būsto programos, kur paramos įsigyti tokį būstą dydis priklausytų nuo to, ar toks būstas įsigyjamas didmiestyje, ar provincijoje.

Antra, reikia sudaryti žymiai geresnes galimybes jaunoms šeimoms kurtis ir gyventi provincijoje, bet dirbti regiono pramoniniame centre. Tam reikia geresnio susisiekimo ar specialių subsidijų. Ir vėl reikia savivaldos iniciatyvos. Štai Molėtų rajono meras gali pasidžiaugti, kad subankrutavus kelioms Molėtų statybos kompanijoms, jam pavyko išsaugoti beveik šimtą darbo vietų susitarus su gretimame rajone, Pabradėje, veikiančia didele modernių technologijų „Intersurgical“ įmone, kad ji juos priims į darbą. Dabar keletas autobusų juos iš Molėtų veža į Pabradę ir atgal.

Ir, be abejo, jauniems žmonėms reikia galimybės įgyti reikalingą kvalifikaciją tam, kad jie galėtų dirbti toje įmonėje, kuri žada investuoti. Apie tai taip pat jau kalbėta.

*****

Štai tokiais būdais sukuriant bendro intereso, bendro savivaldos, verslo ir vietos žmonių intereso aplinką, mes galime išspręsti esminę provincijos problemą – darbo problemą.

Tai nėra neįmanoma. Tai tikrai įmanoma, tik valdžiai reikia nuo „trimitų“ pereiti prie „kastuvų“. Ir pagaliau atsiraitoti rankoves. Socialdemokratams tai nėra būdinga, todėl socialdemokratams teks suprasti, kad praėjo laikai, kai užtekdavo tik žodžiais pasakyti, kad jiems rūpi kiekvienas žmogus. Konservatyvus rūpestis žmogaus galimybe dirbti yra efektyvesnis nei socialdemokratų rūpestis tik minimalia alga.

Tokį rūpestį žmogumi ir jo galimybe dirbti žymiai aktyviau turi demonstruoti savivaldybės, nepriklausomai nuo to, kas bus jų valdžioje. Tik taip išspręsime „dviejų Lietuvų“ problemą – vis didėjančių skirtumų tarp didmiesčių ir provincijos iššūkį. Darbas, darbo vietos yra „alfa“ ir „omega“ sprendžiant šį iššūkį.

Savivaldybės gali padaryti daug, bet vienos pačios visų šių problemų neišspręs. Tam reikia nuoširdaus centrinės valdžios rūpesčio provincijos problemomis. Nuoširdus rūpestis darbo vietomis pasimato tada, kai valdžia nustoja įkyriai deklaratyviai kartoti, kad jai rūpi kiekvienas žmogus ir pati pagaliau imasi realaus darbo. Ar to kada nors sulauksime iš šios valdžios – nesu tuo įsitikinęs. Bet tai tik reiškia, kad konservatorių laukia labai dideli darbai. Mes to nebijome. Lengvas kelias – ne mūsų kelias!

http://tsajunga.lt/a-kubilius-dvi-lietuvos-kodel-socialdemokratams-nerupi-paprastas-provincijos-zmogus/

SKOLOS – MARIJAMPOLĖS SAVIVALDYBĖS BĖDA
Investicijos Marijampolėje gerokai sumažintų nedarbą